„Atsimenu, kaip Sąjūdžio mitinguose žmonės paklausė: „Kai mes tapsim nepriklausomi, kada gyvensim kaip Švedijoje?“ Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, akademikas, amžiną atilsį, Eduardas Vilkas tuomet atsakė: „Tada, kai ir dirbsim kaip Švedijoje“. Kažkas patikslino: „Na, po penkerių ar septynerių metų“. Žmonės švilpė ir buvo nepatenkinti – kodėl taip ilgai. O dabar, ko gero, niekas nemano, kad ir po dešimtmečio pas mus bus taip, kaip Švedijoje. Kita vertus – tuomet niekas negalvojo, kad Lietuva bus NATO narė“, – Kovo 11-osios išvakarėse Sąjūdžio laikų lūkesčius prisimena istorikas, politologas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Antanas Kulakauskas.
Profesorius pažymi, jog nors svarbiu faktoriumi, leidusiu Lietuvai atkurti nepriklausomybę, tapo Sąjūdžio susikūrimas, sąlygas šio judėjimo atsiradimui sukūrė „perestroikos“ politika, kurią inicijavo tuometinis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas.
Sovietų Sąjungai „perestroikos“ demokratizacijos, modernizacijos procesai baigėsi krachu, o tautoms, kurios tada buvo ypač pribrendusios nepriklausomybei, jie atvėrė viltį taikiai siekti Molotovo-Ribentropo pakto pasekmių panaikinimo. Pastarajame pakte, slaptuose jo protokoluose, nacistinė Vokietija ir SSRS pasidalino įtakos sferomis: pasiskirstė, kam turėtų atitekti Vidurio Rytų Europos valstybės.
„1988-1989 metais Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, kaip ir Latvijos bei Estijos liaudies frontų, pagrindinis siekis buvo, kad aukščiausi SSRS valdžios organai oficialiai pripažintų slaptuosius Molotovo-Ribentropo pakto susitarimus. Galų gale, Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimas 1989-ųjų pabaigoje pripažino jų egzistavimą – taip atsirado tarptautinės teisės pagrindas siekti panaikinti tą neteisybę, SSRS įvykdytą agresijos ir aneksijos aktą. Pakto pripažinimas demaskavo melą, neva Baltijos šalys pačios savo noru buvo įstojusios į Sovietų Sąjungą. Tad jau nuo 1989 m. rudens buvo aišku, kad per artimiausius Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus (jie turėjo įvykti 1990 m. vasario pabaigoje) arba po jų greičiausiai iškils nepriklausomybės klausimas“, – Kovo 11-osios Akto priešistorę pasakoja prof. A. Kulakauskas.
Į Sąjūdį panašūs judėjimai, liaudies frontai kūrėsi ne tik Baltijos šalyse, bet ir Ukrainoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Azerbaidžane… Tarp svarbiausių jų siekių pradžioje buvo ne nepriklausomybė, o respublikų teisių išplėtimas – kad nereikėtų visko derinti su Maskva. Pasak profesoriaus, Lietuvos žmonės palaikė ryšius su šiais frontais – o, pavyzdžiui, aktyvus Sąjūdžio veikėjas ir būsimas Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, diplomatas ir Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas buvo tas žmogus, kuris neformaliai organizavo ir koordinavo spaudos, atstovavusios daugelio Sovietų Sąjungos respublikų ir regionų liaudies frontams bei apskritai opozicijai, leidybą Lietuvoje ir jos siuntimą adresatams visoje SSRS.
Prof. Antanui Kulakauskui neoficialiai, neakivaizdžiai, daugiausia per Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatu išrinktą bičiulį Vytenį Povilą Andriukaitį, teko prisidėti prie paties Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto kūrimo – anot jo, svarstymų buvo daug, dvejota, ar reikėtų skelbti nepriklausomybę iškart, ar neskubėti kaip latviai ir estai, kurie pradžioje siekė didesnės autonomijos SSRS viduje. Buvo nuspręsta nelaukti – tam pritarė ir Lietuvos diplomatai Vašingtone. Su jais, tarp jų ir tuometiniu Lietuvos pasiuntinybės JAV patarėju Stasiu Lozoraičiu, Sąjūdžio vadovybė su Vytautu Landsbergiu priešakyje tarėsi telefonu.
„Reikalas tas, kad 1990-ųjų vasario mėnesį senoji Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba jau buvo paskelbusi neteisėtais 1940 m. mūsų šalies stojimo į SSRS aktus. Taigi, pagal Lietuvos teisinę sistemą, šalies priklausomybė Sovietų Sąjungai buvo neteisėta. Kilo klausimas – ar iškart ir vienašališkai paskelbti „skyrybas“, ar priimti aktą, konstatuojantį priklausomybę SSRS neteisėta, deklaruojantį nepriklausomybės siekį ir inicijuojantį derybas dėl praktinio siekio įgyvendinimo. Juk Akto paskelbimas yra viena, tačiau yra kariuomenės, dujų, elektros ir kiti klausimai“, – prisimena istorikas.
Žinoma, net ir galiausiai nusprendus paskelbti Nepriklausomybės atkūrimą ir tai, kad priklausomybė SSRS buvo neteisėta ir yra panaikinama, pati Sovietų Sąjunga šių panaikinimų iškart nepripažino. Tačiau pagal tarptautinius teisės principus, Lietuva turėjo teisę tapti vėl nepriklausoma valstybe – kadangi Vasario 16-osios Aktu paskelbta šalies nepriklausomybė buvo panaikinta neteisėtai.
„Kitaip tariant, Kovo 11-osios Lietuva yra Vasario 16-osios Lietuvos tęsinys. Tai yra ta pati valstybė, valdžios, sistemos požiūriu. Todėl, paskelbus Nepriklausomybės atkūrimo aktą, trumpam, bene dvidešimčiai minučių, buvo grąžinta 1938-ųjų Konstitucija, paskutinė tos pirmos nepriklausomos Respublikos Konstitucija. Aišku, ji negalėjo veikti, nes jau neatitiko to meto socialinės, ekonominės tvarkos, todėl netrukus ją pakeitė laikinoji Konstitucija“, – patikslina VDU profesorius, pastebėjęs, jog valstybės atkūrimo veiksmas įvardijamas ir Vasario 16-osios akte, tačiau ten ši formuluotė tėra fikcija, įtraukta diplomatiniais sumetimais. Juk pastarasis aktas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės neatkūrė – valstybė buvo kuriama iš naujo.
Neskaitant Baltijos valstybių, likusioje Sovietų Sąjungoje nepriklausomybės klausimo niekas nekėlė iki pat 1990-ųjų. „Tačiau Maskvoje atsirado aštri kova tarp liberalesnės pakraipos žmonių ir konservatyviai nusiteikusios komunistinės vadovybės dalies, kuri nenorėjo nieko keisti, nes matė, kad pradėjus keisti Sovietų Sąjungą ji gali visai subyrėti. Jie buvo teisūs – bet jie ir patys padarė viską, kad jų prognozės išsipildytų“, – pastebi istorikas.
Prof. A. Kulakausko teigimu, Lietuvos apsisprendimas skelbti Nepriklausomybės atkūrimą paaštrino Sovietų Sąjungos krizinę situaciją – labiau, nei Latvijos ar Estijos. Lietuva 1990-ųjų kovą paskelbė visišką nepriklausomybę, o kaimyninės Baltijos šalys savo nepriklausomybės aktais gegužę dar pripažino buvimą SSRS sudėtyje, tik autonomišką. Latvija ir Estija savo nepriklausomybę paskelbė ir antrą kartą – 1991 m. rugpjūtį, po Maskvos pučo.
Vis dėlto, šiek tiek perdedama, kai sakoma, jog mūsų šalis SSRS griūtyje atliko lemiamą vaidmenį – tiksliau būtų teigti, jog Lietuva paspartino sąjungos dezintegracijos procesus. „Jeigu Borisas Jelcinas, tuometinis Rusijos TSFR vadovas, būtų susitaręs su Michailu Gorbačiovu, Sovietų Sąjunga galėjo ir nežlugti. Aišku, Baltijos šalys būtų nepriklausomos, o kitos sovietinės respublikos greičiausiai būtų likusios pertvarkytoje sąjungoje“, – sako istorikas.
Vertindamas Lietuvos nueitą kelią per pastaruosius tris dešimtmečius po nepriklausomybės atkūrimo, prisimenant Sąjūdžio laikų lūkesčius, prof. A. Kulakauskas tikina, jog, kaip dažnai nutinka didelių permainų laikotarpiu, teko šiuo tuo nusivilti – pavyzdžiui, žmonės tada tikėjosi staigių teigiamų pokyčių, gyvenimo kokybės, prilygstančios Skandinavijos šalims. Tačiau, nepaisant to, daugelyje sričių pažanga buvo dar geresnė, nei viltasi.
„Žinoma, tuomet niekas rimtai negalvojo, kad Lietuva bus NATO narė. Europos Sąjungos tuo metu nė nebuvo. Galvojome, kad būsime nepriklausoma, atskira valstybė, kuri draugiškai sugyvena ir su Rytais, ir su Vakarais. Bet pasaulis nuėjo ne ta kryptimi – ir Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos valstybėms, įstojimas į ES bei NATO buvo gyvybiškai svarbus dalykas, norint eiti Vakarų civilizacijos keliu, į kurį buvo pasukta dar XIII amžiuje, ir išvengti priklausomybės nuo Rusijos. Esame nedidelė valstybė, turime paisyti, norime to, ar nenorime, didesniųjų politikos, ypač todėl, kad esame Vakarų rytinis pakraštys“, – komentavo VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius.
