Atgal pažvelgus...
„Kai pagalvoju apie savo jaunystės metus, praleistus abiejose gimnazijose, daug prisiminimų, įvykių ir vaizdų prabėga prieš mano akis.
Prisimenu, kaip 1929 metais birželio mėnesį su baime laikiau stojamuosius egzaminus iš trečio pradžios mokyklos skyriaus į pirmąją gimnazijos klasę. Ir koks buvo džiaugsmas, kai sužinojau, kad egzaminus išlaikiau ir buvau priimta į gimnaziją.
Tris metus mokėmės kartu su berniukais, tik skirtingose klasėse. Gimnazija buvo labai perpildyta, mokėsi dviem pamainom: rytinėse ir vakarinėse klasėse. Ir koks buvo džiaugsmas, kai 1932 metais mergaitėms buvo pastatyta nauja, graži, balta kaip gulbė (rodos S. Neries išsireiškimas) gimnazija. Buvom labai laimingos ir didžiavomės savo erdviu ir moderniu pastatu. Bet erdvioj, naujoj gimnazijoj mūsų buvo daug. Ypač mano klasė buvo didžiausia ir išdykiausia mūsų gimnazijoj.
Mūsų buvo virš 50, turėjom daug įvairiausių talentų, gerų ir blogų. Buvom pilnos visokių išdaigų ir prasimanymų. Net ir 1-oje klasėje, dar berniukų gimnazijoj, jau pasireiškėm su savo išdaigom.
Prisimenu, kaip mūsų lietuvių kalbos mokytojas p. Kuodys labai mėgdavo šildytis prie baltos koklinės krosnies. Kažkas sugalvojo ištepti krosnį balta kreida ir kai mokytojas prie krosnies pasitrindavo, aišku, jo tamsus kostiumas pabaldavo. Jis to nejuto, buvo didelio juoko. Kita išdaiga jau atsitiko mūsų mažoms mergaitėms, kurios sėdėjo pirmame suole. Kadangi p. Kuodys buvo labai aukštas, tai jis, sėdėdamas ant paaukštintos katedros, ištiesdavo savo ilgas kojas, ir jo batai ilsėdavosi ant pirmo suolo. Mūsų mergaitės susigalvojo ant jo padų papaišyti. Čia ir vėl visai klasei daug juoko, o mokytojas nesuprato, kodėl mes juokiamės.
Jau mergaičių gimnazijoj kažkas mūsų klasėje sugalvojo kreida ant puspadžių išpaišyti „vištos kojas“ ir išeiti pasivaikščioti po koridorių. Aišku, viso koridoriaus grindys baltavo „vištos pėdom“. Budinti mokytoja tuojau susekė, iš kur tie pėdsakai atėjo. Netrukus į mūsų klasę atėjo p. direktorius ir pareikalavo kaltininkės prisipažinti. Kadangi kaltininkės neatsirado, visa klasė turėjo plauti koridoriaus grindis.
Per 1-ąją balandžio mes sugalvojom pasikeisti klasėm. Mokytojas, kuris turėjo pamokas mūsų klasėje, atėjęs ir pamatęs visai kitus veidus, atsiprašydavo, pagalvojęs, kad suklydo, ir eidavo ieškoti savo klasės. Tas pats įvykdavo ir kitoj klasėj, su kitu mokytoju.
Kadangi mūsų klasė pasidarė nebesuvaldoma, mokytojų komitetas nutarė mus išskirstyti, padarė dvi klases: a ir b. Tai buvo 6-oje klasėje. O kiek baimės ir nežinios pergyvenom! Kur mes pateksim, ar būsim atskirtos nuo savo draugių? Mokytojų tikslas ir buvo pačią aktyviausią grupę išskirti. Tačiau, mūsų laimei, dauguma iš mūsų grupės pasilikom kartu 6b klasėje, kuri iki pat gimnazijos baigimo pasiliko aktyviausia. (...)
Negaliu nepaminėti mūsų paišybos mokytojo p. Vaicechavičiaus. Vieną kartą jis mums davė užduotį: nupiešti „Mano svajonė“. Aš labai mėgdavau šokti baletą, ir mano svajonė buvo tapti balerina. Kažkur žurnale pamačiau balerinos Juozapaitytės fotografiją baleto pozoje. Nukopijavau jos figūrą, fone nupiešiau teatro rūmus, puokštę gėlių ir kitką. Prisimenu, kita mergaitė nupaišė porą mažų kūdikėlių, pieno buteliukus su čiulptukais ir vystyklus, kabančius ant virvės. Deja, tik vieno vaikučio susilaukė, o svajotoja balerina - net 5, ir balerina niekaip netapo. (...)
1937 metais baigusi gimnaziją, iš Panevėžio išvažiavau ir daugiau ten negrįžau. Tačiau vėliau, po daug daug metų, kai tik apsilankydavau Lietuvoj, per geras protekcijas (KGB šnipų leidimu), aplankydavau Panevėžį ir nors iš toli pažvelgdavau į mūsų „baltą gulbę“. (...)
Prabėgus daugeliui metų, vaikščiojau viena po miestą, nors giminės ir siūlėsi kompaniją palaikyti. Man jų nereikėjo. Norėjau viena jaunystės takeliais pavaikščioti, pasvajoti, prisiminti, paliūdėti taip greit, audringai, tragiškai, bet ir įdomiai bėgančio gyvenimo.“
Kazickų šeimos fondo informacija
