Režisavo: Scott Cooper. Vaidina: Christian Bale, Rosamund Pike, Wes Studi, Adam Beach
Ankstyvųjų Amerikos kūrimosi dienų pasakojimai dažniausiai visą dėmesį sutelkia į pergales: kai naujakuriai užkariauja Laukinius Vakarus, stoję į kruviną kovą su vietiniais „laukiniais“. Apie tikrąją tokių „pergalių“ kainą paprastai patogiai nutylima.
Galima savo sąžinę priversti nutilti ir nekvestionuoti žudynių, tačiau dėl to „po kurio laiko nustoji jaustis žmogumi“, pastebi vienas scenaristo ir režisieriaus Scotto Cooperio niūraus vesterno „Priešai“, nukeliančio į 1892-ųjų Didžiąsias lygumas, veikėjas.
JAV armijos kapitonui Džozefui Blokeriui (Christianas Bale’as) tai ne problema. Jis yra nužudęs tiek Amerikos čiabuvių, kad „pats nebesuskaičiuoja“. Blokeris yra santūrus ir uždaras. Tačiau jam taip pat nesvetimi ir akivaizdūs vidiniai prieštaravimai: jis laiko save itin dievobaimingu, tačiau leidžia sau nuspręsti, kad Visagalio sukurti „apgailėtini laukiniai“ nėra visaverčiai žmonės ir verti tik jo kulkos, o ne dėmesio.
Trumpai tariant, jis atrodo kaip mažiausiai tinkamas kandidatas leistis į „Gelbstint eilinį Rajaną“ stiliaus misiją, kad palydėtų mirštantį šajenų genties vadą Geltonąjį Vanagą (Wesas Studi) ir jo šeimą (Adamas Beachass, Q’orianka Kilcher, Xavieras Horsechiefas ir Tanaya Beatty) iš Naujosios Meksikos į jų šventąsias žemes Montanoje. Tačiau kaip tik tai ir nutinka. Kad ir kaip kapitonui tai nepatiktų, įsakymas yra įsakymas – juolab, kai jis ateina tiesiai JAV prezidento Benjamino Harrisono, lydimas perspėjimo iš kariuomenės vado: arba vykdai įsakymą, arba netenki pensijos.
Blokeris kartu su savo keliais lojaliais vyrais (vaidinamais tikros aktorinio ansamblio svajonių komandos: Rory Cochrane’o, Timothée Chalameto, Jesse Plemonso ir Jonathano Majorso) susiruošia į kelią. Netrukus jam teks susidurti ir su nelojaliu vyru (Benu Fosteriu) bei įpykusia ir gedinčia moterimi Rozali (Rosamund Pike), kurios šeimą išskerdė plėšikaujantys komančių genties kariai.
Kelionė bus ilga ir pavojinga, tačiau operatoriaus Masanobu Takayanagi darbas bei jaudinanti Maxo Richterio muzika suteikia jai ypatingos didybės. Mes visi žinome, kas mūsų laukia, o manymas, kad galime tai sustabdyti, tėra tuštybė, kaip puikiai ir taikliai pastebėjo vienas senas teisėsaugininkas juostoje „No Country for Old Men“. Tai dar vienas filmas apie tai, kaip baltieji žmonės atranda prasmę „gebėdami“ čiabuvius.
Aišku, čia pasitarnauja ir kontekstas (juk juosta pasakoja apie 1892-uosius), stiprus scenarijus, sukurtas pagal nepublikuotą romanisto Donaldo Stewarto („Missing“, „The Hunt for Red October“) rankraštį, bei meistriška vaidyba, tad filmas tampa kur kas daugiau nei standartinis pasakojimas apie susitaikymą ir atpirkimą.
Cooperis („Crazy Heart“ bei „Out of the Furnace“, kur taip pat bendradarbiavo su Bale’u) šiam filmui sąmoningai pasirenka lėtą ir meditacinę veiksmo plėtotę, taip leisdamas žiūrovams pajusti ne tik aplinkos platybes ir tuštumą, bet ir tai, kiek fizinių bei dvasinių jėgų iš Blokerio pareikalauja ši misija. Tai juosta, kuri nustoja tylėti apie „pergalių“ Laukiniuose Vakaruose kainą.
Tiesa, dauguma kino kritikų laikosi pozicijos, kad juosta vis tiek per daug dėmesio skiria baltaodžių dramoms ir išgyvenimams, Amerikos čiabuvių likimą nustumiant į antrą planą. Bet tai yra kur kas mažesnė problema, kai minėtieji baltaodžiai yra Bale’as ir Pike: jų ramus įsigyvenimas į savo veikėjus leidžia žiūrovams bent akimirką pabandyti įsivaizduoti, ką reiškia gyventi pasaulyje, kuriame apie mirtį galvoti lengviau nei apie gyvenimą.
