Praėjusią savaitę stebėjome staigų ilgai besitęsiančio susipriešinimo tarp Kongreso respublikonų ir prezidento Baracko Obamos, dėl tariamos pastarojo savivalės ir įstatymų nepaisymo, suaštrėjimą. Kongresas balsavimu davė leidimą spikeriui Johnui Boehneriui inicijuoti ieškinius „siekiant tinkamos pagalbos dėl prezidento, nevykdančio savo pareigų taip, kaip tai numato Konstitucija.“

Ši kova iš esmės vyksta dėl nesutarimo, kaip teisingai taikyti vykdomąją įstatymų tvarką, ir ypač dėl to, ar prezidentas gali pateikti įstatymo galią turinčius įsakymus vykdomajai valdžiai (Kongresui), nepažeisdamas Konstitucijos. Respublikonai tvirtina, kad Obama nevykdo įstatymų, kaip to iš jo reikalauja Konstitucija. Demokratai savo ruožtu tikina, kad „viskas nėra tik juoda ir balta, kaip gali pasirodyti“ ir „mes nedarome nieko, ko nebuvo daręs Bushas.“ Ir, žinoma, abi pusės kalba apie tai, kiek įstatymo galią turinčių įsakymų išleido (ar neišleido) prezidentas.

Tačiau šiam ginčui išspręsti nepakanka suskaičiuoti tokių įsakymų skaičių. Per pastarąsias kelias savaites, mano interneto svetainė American Presidency Project buvo cituojama ne kartą – ir būtent dėl mūsų informacijos apie įstatymo galią turinčius prezidentų įsakymus. Mes pateikiame lentelę, kurioje matosi, kad Obama kasmet išleidžia mažiau tokių įsakymų nei bet kuris kitas prezidentas nuo 1933-ųjų. Šiais skaičiais yra remiamasi, siekiant įrodyti, kad respublikonų kritika Obamai yra nepelnyta.

Tačiau šie skaičiai neturi beveik jokios įtakos šiai diskusijai, nes tokių įsakymų leidimas tėra vienas iš būdų, kaip prezidento administracija gali imtis veiksmų be Kongreso pritarimo. Kalbant apie klausimų sukėlusius tariamus Obamos piktnaudžiavimus valdžia, jis įstatymo galią turinčių įsakymų pagalba nesiėmė beveik jokių veiksmų. Vietoj to jis pateikė įsakymus kitomis rašytinėmis formomis, dažniausiai taip vadinamais „memorandumais“.

Keliais pačiais kontraversiškiausiais atvejais, Baltieji rūmai nepateikė jokių rašytinių direktyvų. Vietoj to, vykdomosios valdžios agentūra, pavyzdžiui, Nacionalinio saugumo agentūra ar Mokesčių inspekcija, išleisdavo reglamentą dėl to, kaip bus interpretuojamas įstatymas. Baltieji rūmai tokiam agentūrų savivaliavimui galėjo užkirsti kelią, tačiau to nedarė. Priešingai, daugeliu atveju Baltieji rūmai viešai reiškė savo pritarimą ir palaikymą.

Žinoma, prezidentai neturi vienpusės teisės paprasčiausiai „pataisyti“ įstatymų trūkumus. Normaliomis sąlygomis, Kongresas ir prezidentas dirba drauge, kad įvestų reikiamas korektūras. Tačiau agentūroms yra paliekama laisvė atidėti tam tikros įstatymų dalies vykdymą, kad būtų pasiektas geresnis įstatymo patvirtintos programos rezultatas. Mano supratimu, būtent tai vyko minėtais agentūrų reglamentų atvejais. Tačiau panašu, kad respublikonų tai nejaudina.

Žinoma, respublikonų pozicija yra ironiška. Jie iš esmės priešinasi visam Obamacare įstatymui, tačiau siekia bylinėtis prieš tam tikrų jų nekenčiamo įstatymo dalių įgyvendinimo atidėjimą. Jų pozicija būtų kur kas tvirtesnė, jei jie palaikytų įstatymą ir dabar priešintųsi prezidento sprendimui griauti jį per neveiklumą ir įgyvendinimo terminų atidėliojimą. Akivaizdu, kad Kongreso dauguma mano, jog greitas įstatymo įgyvendinimas išprovokuotų jiems palankų politinį pasipriešinimą.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad Kongreso sprendimas nr. 676 patvirtino iššūkį Obamai teisme, o ne jo apkaltą. Paprastai tai yra tokios kontroversijos, kurių teismai vengia imtis spręsti, nes tai yra klasikinis „politinis klausimas“. Jei Kongresas yra nepatenkintas prezidentu, tai iš principo turi visus teisinius išteklius (kartu su Senatu) apriboti prezidento galias. Tačiau respublikonų lyderiai supranta, kad šiems kaltinimams Senate niekaip nebus pritarta, o dabar jiems lieka nors mažytė tikimybė, kad kokiame nors teisme kurioje nors šalies dalyje, kažkada tarp šiandien ir kadencijos vidurio rinkimų, jie sulauks trokštamo teismo sprendimo.

Akivaizdu, kad abi pusės išnaudos situaciją mobilizuodami savo elektoratą. Dešinysis respublikonų sparnas Obamos nekenčia ir nori palaikyti rinkėjų pasipiktinimą „nekompetentingu“ prezidentu. Tačiau jie prisimena, kaip priešiškai rinkėjai sureagavo į Clintono apkaltą 1998-ųjų kadencijos vidurio rinkimuose, tad nė neketina rizikuoti.
Na, o demokratai savo rinkėjus mobilizuos akcentuodami, kad tai tik pirmas respublikonų žingsnis apkaltos link.
Nežinau, kaip rinkėjams, bet man, kaip politikos specialistui, ši kova ir jos galimi rezultatai yra labai įdomu.

Kalifornijos Santa Barbaros universiteto politikos mokslų profesorius Johnas T. Woolley