Kai merginos apsvaigo, vyrukai užsimetė jas ant savo motociklų ir nusivežė į Kinijos kaime esantį atokų namą. Joms iškart buvo pasakyta, kad bus parduotos. Merginos rėkė ir verkė, tačiau tai nepadėjo. Nusikaltėliai Huong pasakė, jog jeigu ji gerai elgsis, tai bus ištekinta už kino, o tada galbūt ir galės sugrįžti namo, kitu atveju – ji bus palikta kalnuose.
Šiuo metu Huong yra dvidešimties metų amžiaus. Ji gyvena dideliame name Lao Cai mieste kartu su dešimtimi kitų 15-24 metų amžiaus moterų. Visos jos nukentėjo nuo prekybos žmonėmis tinklo, kuris grobia moteris netoliese Vietnamo-Kinijos sienos ir pardavinėja jas prostitucijai arba kaip nuotakas. Jų namus prižiūri „Pacific Links Foundation“ – Amerikos labdaros organizacija, kuri padeda aukoms baigti mokslus ir susitvarkyti su patirtomis traumomis.
JT Tarptautinės darbo organizacijos tyrimo duomenimis, pasaulyje gyvena apie 15 milijonų žmonių, kurie buvo sutuokti priverstinai, o dalis jų prieš tai buvo pagrobti. Prekyba moterimis Kinijoje yra ypatingai aktuali, kadangi dėl pirmenybės teikimo sūnums, šioje šalyje vyrų daug daugiau nei moterų. 1979-2015 metais šį balansą sutrikdė „vieno vaiko politika“, dėl kurios moterys ėmė darytis abortus, sužinojusios, jog laukiasi mergaitės. Kinijos socialinių mokslų akademija mano, jog 2020 metais Kinijoje gyvens 30-40 milijonų vyrų, kurie savo šalyje negalės susirasti žmonos.
Šį klestintį verslą paskatino taip vadinami piršliai, kurie siūlo importuoti moteris iš skurdesnių Kinijos kaimynių: Laoso, Mianmaro, Kambodžos, Vietnamo, Mongolijos bei Šiaurės Korėjos. Dalis šių moterų, siekdamos išsivaduoti iš skurdo, santuoką Kinijoje renkasi laisva valia, tačiau šalia Kinijos sienos klesti moterų pagrobimai.
Kasmet per pasienio punktą atgal į Vietnamą sugrįžta 100-150 moterų, kurios buvo priverstinai išgabentos į Kiniją. Dalies aukų kančios prasidėjo taip pat kaip Huong – jos buvo apsvaigintos ir pagrobtos. Kitoms merginoms, prieš jas pagrobiant, buvo teigiama, jog kaimyninėje šalyje jos galės pasilinksminti arba potencialiai sutikti širdies draugą. Kartais prie pagrobimų prisideda ir pačių aukų artimieji.
„Pacific Links“ Diep Vuong mano, jog aukomis kasmet tampa vis jaunesnės merginos (susituokti norinčios kinės pagal šalies įstatymus turi būti bent 20 metų amžiaus, tačiau santuokos su užsieniečiais dažniausiai nėra registruojamos). Dėl pigių išmaniųjų telefonų bei sparčiai vystomų mobiliųjų tinklų nusikaltėliai gali naudotis socialiniais tinklais ir „susidraugauti“ su atokiose Vietnamo kalvose gyvenančiomis mergaitėmis. Nusikaltėliai už kiekvieną į Kiniją įvežtą moterį gauna šiek tiek daugiau nei 50 dolerių. Kinijoje atsidūrusios moterys patenka į tarpininkų rankas, kurie vėliau jas parduoda dar kartą. Kinijos policija teigia, jog pasiekus galutinį pirkėją vietnamiečių nuotakų kaina išauga iki 9000-15000 dolerių.
Dalis pagrobtų moterų į namus sugrįžta ganėtinai greitai. Kartu su Huong gyvenanti 17-etė teigia, jog pagrobta buvo vos dvi dienas, kai Kinijoje gyvenanti moteris padėjo jai pabėgti. Huong istorija yra ilgesnė. Pagrobėjai ją laikė įkalinę ir baugino dvejus mėnesius. Kai galų gale mergina sutiko būti ištekinta, ji buvo išvežta į Anhui provinciją. Ji buvo perspėta jokiu būdu neleisti savo naujai šeimai sužinoti, kad yra vietnamietė. Ji turėjo apsimesti etninių mažumų kine.
Vyriškis, už kurio Huong buvo ištekinta, buvo šiek tiek vyresnis nei dvidešimties. Jis buvo iš turtingos šeimos, kuri už Huong sumokėjo 90 tūkstančių juanių (13,5 tūkstančio dolerių). Naujasis merginos vyras jai paaiškino, jog vesti nenorėjo, tačiau to reikalavo jo tėvai. Pastarieji tvirtino, jog etninės mažumos kilmės žmona bus daug paklusnesnė.
Užsienietės žmonos paklausiausios yra Kinijos kaimuose, ypač tarp skurdžiai gyvenančių ar neįgalių vyrų. Kaimuose nuotaką susirasti sudėtinga ne tik dėl milžiniško vyrų ir moterų santykio skirtumo, bet ir dėl į miestus išvažiuojančių moterų, kurios siekia susirasti turtingesnius sutuoktinius.
Neretai kaimiečiai reiškia simpatijas nuotakos pirkėjui – jie gali net sukliudyti įsigytoms moterims pabėgti. Pabėgimas moterims, kurios neturi pinigų ir sunkiai sugeba susikalbėti kiniškai ir taip yra sudėtingas procesas, o pagrobtos Šiaurės Korėjos gyventojos, pranešusios apie pagrobimą teisėsaugos pareigūnams, rizikuoja būti išsiųstos atgal į Šiaurės Korėją ir įkalintos koncentracijos stovyklose.
Kai aukos tampa motinomis, nuspręsti arba bandyti pasprukti iš Kinijos pasidaro dar sudėtingiau. Tokioje padėtyje buvo atsidūrusi ir Huong. Į Anhui ji buvo išvežta kartu su kita vietnamiete, kuri taip pat buvo parduota tame pačiame rajone. Pora buvo susitarusi pabėgti kartu, tačiau jų planai labai greitai pasikeitė, nes Huong draugė pastojo. Kai ji pagimdė, pastojo Huong. Praėjus vos mėnesiui po gimdymo, Huong uošviai išsiuntė ją dirbti į už keturių valandų kelio esantį tekstilės fabriką. Jos vyras atvykdavo ją aplankyti kiekvieną algadienį ir pasiimdavo didžiąją dalį jos atlyginimo. Galų gale Huong suprato, jog šeima nenorėjo jos prileisti prie savo dukros ir nusprendė pabėgti į Vietnamą.
Huong susitaupė pinigų, kad galėtų keliauti viena, o jos tėvai, su kuriais ji susisiekė praėjus keliems mėnesiams po pagrobimo, padėjo išsiaiškinti, kur merginai būtų geriausia susisiekti su teisėsaugos pareigūnais. Tirdami jos istoriją Kinijos policininkai Huong buvo sulaikę tris mėnesius. Pasibaigus tyrimui buvo suimti keli su jos pagrobimu susiję asmenys, o Huong buvo pargabenta į Vietnamą.
Šiuo metu Huong baigia mokytis vidurinėje mokykloje ir tikisi studijuoti mediciną. Ji teigia, jog nesigaili, kad Kinijoje turėjo palikti savo dukrą, kuri būtų buvusi tik dar didesnė našta jos šeimai Vietname. Ji tiki, jog jos uošviams anūkė rūpi ir jie sugebės ja pasirūpinti.
