„Dievas yra geras man, Jis padovanojo man sveiką nežinojimo dozę. Tiesiog darau tai, ką turiu padaryti. Nuo pradžios sau pasakiau: „Jorge, nepasikeisk, toliau būk savimi, nes tavo amžiuje pasikeisti reikštų daryti iš savęs kvailį.“
Taip kalbėjo popiežius Pranciškus, spontaniškas kaip visada, per išskirtinį interviu Argentinos laikraščiui LA NACION, praėjus 20 mėnesių po išrinkimo popiežiumi.

- Ar Bažnyčios atnaujinimas, kuriam kviečiate nuo pat išrinkimo popiežiumi, siekia sustabdyti tikinčiųjų atsimetimą nuo Bažnyčios ir susigrąžinti nuklydusias avis?

- Man nepatinka „atsimetimo“ įvaizdis, nes jis artimas prozelitizmui (bandymui užverbuoti kuo daugiau tikinčiųjų). Man patinka naudoti lauko ligoninės įvaizdį: kai kurie žmonės yra labai stipriai sužeisti ir laukia, kol pagydysime jų žaizdas, atsiradusias dėl tūkstančio priežasčių. Turime eiti pas juos ir gydyti jų žaizdas.

- Ar tuomet tai yra strategija atgaivinti tuos, kurie yra likę?

- Nemėgstu žodžio „strategija“. Verčiau kalbėsiu apie Viešpaties ganytojišką pašaukimą, nes kitaip skamba lyg Bažnyčia būtų nevyriausybinė organizacija. Tai, ko Bažnyčia šiandien iš mūsų prašo, yra Viešpaties kvietimas, o ne strategija, nes Bažnyčia nėra prozelitiška. Bažnyčia nenori užsiimti prozelitizmu, nes, kaip sakė Benediktas XVI, ją augina ne prozelitizmas, o patrauklumas. Bažnyčia turi būti lauko ligoninė, o mes turime eiti gydyti žaizdų, kaip darė gailestingasis samarietis. Kai kurių žmonių žaizdas atvėrė apleidimas, kiti sužeisti, nes juos atmetė pati Bažnyčia, dar kiti siaubingai kenčia.

- Kaip popiežius išsiskiriate tuo, kad kalbate be užuolankų, esate tiesiakalbis, nevartojate eufemizmų ir nesprunkate į krūmus, kai paliečiamos nepatogios temos. Kodėl, jūsų nuomone, kai kurie žmonės ir kunigai yra sutrikę, kodėl jie sako, kad laivas yra be vairo, ypač po paskutiniojo Vyskupų sinodo, skirto kalbėti apie iššūkius, su kuriais susiduria šeimos?

- Tokie pasisakymai man atrodo keisti. Niekada negirdėjau, kad kas taip kalbėtų. Žiniasklaida juos cituoja, bet kol nepaklausiu susijusių žmonių, „ar jie tai pasakė“, turėsiu broliškų abejonių. Paprastai žmonės neskaito apie tai, kas vyksta. Kažkas kartą man pasakė: „Žinoma, žinoma. Įžvalgos yra labai naudingos, bet mums reikia aiškumo.“ Tada aš atsakiau: „Žiūrėk, parašiau pakankamai aiškią encikliką, tai buvo didelis darbas, taip pat ir apaštališkąjį paraginimą. Nuolat skelbiu pranešimus, sakau homilijas. Tai yra mano mintys, o ne žiniasklaidos nuomonė apie tai, ką galvoju. Paskaityk, viskas labai aišku. Evangelii Gaudium yra labai aiškus.“

- Kai kurios žiniasklaidos priemonės, vertindamos per Sinodą atsiradusius susiskaldymus, teigia, kad „medaus mėnuo pasibaigė“...

- Tai nebuvo skilimas, ir popiežius nebuvo etalonas. Popiežius stengėsi suteikti visiems žodį ir į kiekvieną įsiklausyti. Tai, su kokiu entuziazmu Sinodo tėvai priėmė mano baigiamąjį kreipimąsi, rodo, kad problema ne popiežiaus asmuo, o skirtingos pastoracinės pozicijos.

- Kas kartą, kai pasikeičia status quo, kaip nutiko jus išrinkus popiežiumi, normalu sulaukti pasipriešinimo. Po dvidešimties mėnesių priešiškumas tampa atviresnis.

- Jūs tai pasakėte – pasipriešinimas dabar akivaizdus, atviras. Mano galva, daug geriau iškelti prieštaravimus į dienos šviesą, o ne murmėti slaptoje. Labai sveika apie viską kalbėti atvirai.

- Ar manote, kad pasipriešinimas susijęs su jūsų reformomis, pastangomis pertvarkyti Romos kuriją?

- Pasipriešinimas man reiškia skirtingą požiūrį, o ne kažką purvino. Jis susijęs su kai kuriais sprendimais, kuriuos aš kartais priimu, pripažįstu. Kai kurie sprendimai yra labiau ekonominio pobūdžio, o kiti labiau pastoraciniai...

- Ar esate susirūpinęs?

- Ne, nesu susirūpinęs. Man visa tai atrodo normalu. Jeigu nuomonės nesiskirtų, tai jau būtų nenormalu.

- Ar „valymas“ baigėsi, ar tebesitęsia?

- Nemėgstu kalbėti apie „valymą“. Verčiau įvardyčiau tai kaip krypties keitimą. Kreipiu Kuriją generalinių kongregacijų nurodyta linkme (prieš konklavą buvusių susitikimų metu). Dar reikia nueiti ilgą kelią. Ilgą ilgą kelią. Matote, prieš konklavą buvusiuose susitikimuose su kardinolais pareikalavome daugelio dalykų, kurių negalima praleisti.

- Ar tai, ką pamatėte pradėjęs pertvarką, buvo blogiau, nei tikėjotės?

- Pirmiausia aš nieko nesitikėjau. Tikėjausi grįžti atgal į Buenos Aires (juokiasi). O po to... nežinau. Matote, Dievas man yra labai geras, Jis dovanojo man sveiką nežinojimo dozę. Tiesiog darau, ką turiu padaryti.

- Ir kaip dalykai einasi dabar?

- Kaip visi žino, viskas yra vieša. Vatikano bankas dirba puikiai, pavyko ten gerai padirbėti. Ekonomika tvarkoma tinkamai. Tačiau šiuo metu man labiausiai rūpi dvasinė reforma, širdžių reforma. Rengiu kalėdinį pranešimą Kurijos nariams. Sakysiu du kalėdinius sveikinimus: vieną – Kurijos prelatams, o kitą – visam Vatikano personalui, visiems darbuotojams ir jų šeimoms, nes jie dirba, palenkę nugaras. Dvasinės pratybos prefektams ir sekretoriams yra žingsnis pirmyn. Tai yra žingsnis pirmyn šešias dienas užsidarius melstis, kaip darėme praėjusiais metais. Pakartosime tai ir pirmąją gavėnios savaitę. Apsistosime tuose pačiuose namuose.

- Susitiksite su „G9“ – devynių kardinolų patarėjų taryba, padedančia pertvarkyti Kuriją ir Visuotinės Bažnyčios valdymą. Ar garsioji Bažnyčios reforma bus parengta iki 2015?

- Ne, tai lėtas procesas. Neseniai susitikome su dikasterijų vadovais ir pateikėme pasiūlymą sujungti popiežiškąsias Pasauliečių, Šeimos, Teisingumo ir Taikos tarybas. Diskutavome apie tai, kiekvienas išsakė savo nuomonę. Dabar klausimas grįš į G9. Reformuoti Kuriją užtruks daug laiko, tai yra sudėtingiausia dalis.

- Ar tiesa, kad pasauliečių pora galėtų vadovauti naujajai sujungtai tarybai?

- Galbūt, nežinau. Parinksime tinkamiausius tarybų ir sekretoriatų vadovus, ar tai būtų vyras, ar moteris, ar netgi pora...

- Ir net nebūtinai kardinolas arba vyskupas...

- Tokių dikasterijų kaip Tikėjimo doktrinos kongregacijos, Liturgijos ar naujos tarybos, kuri apimtų pasauliečius, šeimą, teisingumą ir taiką, vadovas visada bus kardinolas. Taip yra geriausia, nes tos tarybos yra arčiausiai popiežiaus. Tačiau dikasterijų sekretoriai neprivalo būti vyskupai, nes susiduriame su problema: kur juos siųsti, kai turime pakeisti sekretoriaujančius vyskupus? Tada turime atrasti jiems vyskupijas, bet kartais jie labiau tinka kitokiam darbui. Paskyriau tik vyskupą Valstybės sekretorių ir Vyskupų sinodo generalinį sekretorių.

- 2014-ieji buvo intensyvūs metai su daugybe svarbių kelionių, neeiliniu Sinodu, malda už taiką Artimuosiuose Rytuose. Kas įsiminė kaip geriausias ir blogiausias momentas?

- Nežinau... Kiekvienas momentas turi kažką gero ir kažką ne tokio gero, ar ne? Pavyzdžiui, susitikimas su senoliais buvo ypač gražus.

- Ką labiausiai mėgstate būdamas popiežiumi ir kas jums yra sunkiausia?

- Prieš atvykdamas į Romą buvau pradėjęs išėjimo į pensiją procesą. Buvau sutaręs su apaštališkuoju nuncijumi, jog man grįžus į Buenos Aires kartu sudarysime trijų kandidatų sąrašą, kad baigiantis metams mane pakeistų naujas arkivyskupas. Mano mintys buvo sutelktos į bažnyčių klausyklas, kur planavau klausyti išpažinčių. Net buvau suplanavęs praleisti dvi ar tris dienas Lujane, nes Lujanas man labai daug reiškia, ir klausyti ten išpažinčių yra tikra malonė. Atvykęs čia turėjau viską pradėti iš naujo, viskas buvo nauja. Nuo pradžių sau pasakiau: „Jorge, nepasikeisk, toliau būk savimi, nes tavo amžiuje pasikeisti reikštų daryti iš savęs kvailį.“ Štai kodėl toliau darau tai, ką darydavau Buenos Airėse. Galbūt netgi kartoju senas klaidas. Tačiau verčiau renkuosi išlikti savimi. Tai neišvengiamai sąlygojo keletą pakeitimų protokoluose, bet ne oficialiuose, nes rūpestingai juos gerbiu. Esu tas, kas esu, toks pats kaip Buenos Airėse, net jei kai kurie susirūpinę protokolais. Galite matyti, kodėl „nesikeitimas“ man taip gerai tiko.

- Kai grįžote iš Pietų Korėjos, kažkas uždavė jums klausimą ir atsakėte, jog tikitės „nukeliauti į Tėvo namus“, sukeldamas žmonėms rūpestį dėl jūsų sveikatos. Kaip jaučiatės? Atrodote labai gerai...

- Patiriu skausmų, ir mano amžiuje negalavimai nelieka nepastebimi. Tačiau esu Dievo rankose ir iki šiol galėjau netrukdomai dirbti.

- Konservatyvusis JAV sektorius mano, jog pašalinote kardinolą Raymondą Leo Burke iš Apaštališkosios Signatūros Aukščiausiojo Tribunolo, nes jis buvo opozicijos lyderis Šeimų sinode. Ar tai tiesa?

- Vieną dieną kardinolas Burke manęs paklausė, ką turės daryti, nes iki šiol nėra patvirtintas savo pozicijoje, bet lieka joje donec alitur provideatur – kol nenuspręsta kitaip. Aš jam atsakiau: „Duok man truputį laiko, nes su Kardinolų taryba mąstome apie teisinę pertvarką.“ Tuo metu pasakiau, kad dar nieko nepadaryta dėl jo. Tada iškilo Maltos ordino klausimas, ir mums reikėjo protingo amerikiečio, kuris mokėtų apsukriai tvarkytis, ir pagalvojome apie jo kandidatūrą. Pasiūliau jam tą poziciją gerokai prieš Sinodą. Pasakiau jam: „Pareigas perimsi po Sinodo, nes noriu, kad dalyvautumei Sinode kaip dikasterijos vadovas.“ Kaip Maltos ordino kapelionas jis nebūtų galėjęs dalyvauti Sinode. Burke labai šiltai padėkojo ir priėmė mano pasiūlymą, man net atrodo, kad jam pasiūlymas patiko. Netiesa, jog pašalinau Burke dėl to, kaip jis elgėsi Sinode.

- Paskutinis klausimas: ar turite planų, kaip atšvęsite savo 78-ajį gimtadienį gruodžio 17 dieną? Galbūt vėl susitiksite su benamiais, kaip darėte pernai?

- Aš nekviečiau benamių, juos atvedė labdaros organizacija. Ir tai buvo puiki idėja, ar ne? Taip paplito mitas, kad pusryčiavau su vargšais. Matote, pusryčiavau su visu Vatikano personalu, o tarp jų buvo ir pakviestieji benamiai. Tai dalis fantazijų, kurių žmonės apie mane prikuria. Tai bus eilinis trečiadienis, kada ryte koplyčioje nevyks šv. Mišios, nes bus bendroji audiencija. Tądien, kaip visada, pietausiu kartu su Vatikano darbuotojais. Tai bus tiesiog nauja diena, panaši į bet kurią kitą.