Galima drąsiai teigti, kad šių metų Kongreso rinkimuose dalyvaujantys rinkėjai smarkiai skirsis nuo 2012 metų prezidento rinkimų elektorato. Kongreso rinkimuose bus mažiau mažumų atstovų, jau nekalbant apie jaunus žmones, nes šie rinkimai nuo seno garsėja baltaodžių ir senjorų dominavimu.
Šis pokytis nėra naujas. Kadencijos vidurio rinkimai nuo seno pritraukia mažiau rinkėjų nei prezidento rinkimai, mažumų atstovams ir jauniems žmonėms dažniausiai nusprendus likti namuose. Paskaičiuota, kad per penkerius prezidento rinkimus 1992-2008 m. 18 proc. balsų sudarė rinkėjai iki 30 metų, o per penkerius kadencijos vidurio rinkimus, sekusius po šių rinkimų, asmenų iki 30 m. balsų tebuvo 12 proc. Priešingai, vyresnių nei 65 metų rinkėjų procentinės išraiška yra atitinkamai 15 ir 19 procentų. Šiek tiek mažesniais skirtumais tas pats pastebima ir lyginant rasinę rinkėjų sudėtį: mažumos kur kas gausiau renkasi būtent į prezidento rinkimus.
Šie demografiniai skirtumai tarp dviejų rinkimų egzistavo visą laiką – tačiau pokyčiai įvyko kitur. Pastebėta, kad nuo XX a. 9 deš. pabaigos atsirado žymūs skirtumai tarp amžiaus ir rasių grupių politinių pažiūrų. Tiek prezidento, tiek Kongreso rinkimuose demokratus labiausiai palaiko rasinės ir etninės mažumos, X karta (asmenys, gimę 1980-2000 m.) ir baltaodžiai asmenys (ypač moterys), kurie yra nesusituokę ir turi koledžo išsilavinimą. Nepaisant augančios šalies rasinės įvairovės, respublikonus iki šiol smarkiausiai palaiko baltaodžiai rinkėjai (daugiausia vyrai), ypatingai tie, kurie yra vyresni, darbininkų klasės, susituokę, gyvenantys provincijoje. Kitaip tariant, demokratai vis labiau pasikliauja tomis rinkėjų grupėmis, kurios į kadencijos vidurio rinkimus nesiveržia, o respublikonai yra populiariausi tarp tų, kurie yra labiausiai linkę būtent šiuose rinkimuose dalyvauti.
Tokios atskirties pasekmės yra tokios gilios ir akivaizdžios, kad politikos analitikai vis dažniau kalba apie du amerikiečių elektoratus: tą, kuris renka prezidentus (ir kuris per pastaruosius 6 rinkimus 5 kartus palaikė demokratus), ir tą, kuris nulemia kadencijos vidurio rinkimų rezultatus (ir kuris nuo 1994 m. dažniausiai palaikė respublikonus). Tai, beje, nėra geros naujienos nei vienai iš partijų. Ir tam yra įvairių priežasčių.
Dviejų rinkimų skirtumus nulemia milžiniški skirtumai tarp abiejų elektoratų preferencijų. Taip pat pastebėta, kad dažniausiai prezidento rinkimus laimėjusi partija pralaimi ateinančius kadencijos vidurio rinkimus. Kai prezidentas yra nepopuliarus (kaip dabar Obama), jo partija kongresiniuose rinkimuose pralaimi dar akivaizdžiau. Senato rezultatus taip pat nulemia ir tai, kokiose valstijose tais metais yra rengiam rinkimai (šiais metais – daugiausia raudonose valstijose). Nenuostabu, kad artėjančiuose triuškinantis triumfas yra prognozuojamas respublikonams.
Šis elektorato skirtumų ir kitų priežasčių rinkinys nulėmė, kad demokratai Atstovų rūmus kontroliavo tik ketverius iš pastarųjų keturiolikos metų, kai jų atstovas buvo Baltuosiuose rūmuose. Tačiau šie skirtumai labai kenkia ir respublikonams, tiesa, ne taip akivaizdžiai. Istorinės 2010 m. GOP atstovų pergalės užmigdė partiją ant laurų ir ji nepadarė jokių savo politinės krypties modifikacijų, kad taptų patrauklesne didesniam, jaunesniam ir labiau diversifikuotam 2012 m prezidento rinkimų elektoratui. Vietoj to Atstovų rūmų dauguma, tikėdama, kad ją palaiko šalies elektoratas, keliavo radikaliai dešine politikos kryptimi įvairiais klausimais, nuo mokesčių iki imigracijos (ar pamenate liūdnai pagarsėjusią „savideportaciją“?), kuri ne tik pakenkė partijos įvaizdžiui, bet ir kandidatų į prezidentus populiarumui platesniame rinkėjų rate.
Kažkas panašaus gali nesunkiai įvykti ir 2016 metais, jei respublikonai nepasimokys iš savo klaidų ir leisis užliūliuojami didelės (labai tikėtina) pergalės šiųmečiuose rinkimuose. Niekas nenustebtų, jei respublikonų kontroliuojami abu Kongreso rūmai imtų daryti dar didesnį spaudimą Obamai, dėl Obamacare ar imigracijos reformos. 2016 m. į prezidento postą pretenduojantiems respublikonams spaudimas palaikyti Kongresą gali pasirodyti per didelis, net jei jie supras, kad priešindamiesi imigracijos reformai komplikuoja šansus patraukti savo pusėn lotynoamerikiečius rinkėjus ir laimėti Kolorade ar Nevadoje.
Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, respublikonams reikia suprasti, kad laikas plėsti savo elektoratą: nuolat augant mažumų, X kartos ir išsilavinusių aukštesnes pareigas užimančių baltaodžių moterų rinkėjų skaičiui, mūsų pradžioje aptartos procentinės išraiškos vis labiau neteks savo svorio.
Tačiau optimistinės ilgalaikės perspektyvos šiandien nedžiugina demokratų, kurių perspektyvos artimiausiuose rinkimuose yra itin niūrios.
