Režisavo: Babak Anvari. Vaidina: Narges Rashdi, Avin Manshadi, Bobby Naderi, Ray Haratian, Hamidreza Djavdan
Iš Irano kilusio britų režisieriaus Babako Anvari debiutinė juosta apie antgamtinių jėgų namuose įkalintą motiną su dukra (kuri kartu yra ir karinių neramumų bei moterų priespaudos alegorija) „Sundance“ festivalyje sulaukė didžiulio dėmesio ir iš karto buvo sutarta dėl juostos platinimo Amerikos kino teatruose bei transliavimo per „Netflix“.
Paties Anvari vaikystė prabėgo Teherane, Kultūrinės revoliucijos ir užsitęsusio Irano-Irako karo metu, kai kasmet tam tikrą laiką jie su broliu likdavo vieni su motina, kol tėvas būdavo išvykęs atlikti privalomą karinę tarnybą. Kaip tik dėl to „Po šešėliu“, kurio veiksmas vyksta 1988 metais, minėtam konfliktui artėjant prie pabaigos, kai irakiečiai ima atakuoti Teheraną strategiškai nukreiptomis raketomis, turi tokį stiprų asmeninį ryšį. Tačiau tam, kad galėtumėte mėgautis šiuo vaiduoklišku siaubo trileriu, jums visiškai nereikia išmanyti XX amžiaus Irano istorijos – nors ir būtina pripažinti, kad kultūrinė specifika šiai juostai ir suteikia nepakartojamo žavesio ir išskirtinumo.
Anvari meistriškai derina realų ir galimai įsivaizduojamą pavojus. Žiūrovams įsijautus į paslaptingų antgamtinių jėgų keliamą siaubą, jų laukia staigus žiauraus socialinio realizmo pliūpsnis: išsigandusi per įtrūkimą lubose į namus besiveržiančios neaiškios jėgos, Šidėja pabėga į gatvę užmiršusi hidžabą, o mes sužinome, kad už šį nusikaltimą baudžiama nuplakant.
Nors juostą neišvengiamai norisi lyginti su kitomis įtempto siužeto iraniečių kino dramomis (pirmiausia, Asgharo Farhadi „A Separation“), tačiau „Po šešėliu“ išsiveržia iš trilerio gniaužtų ir pasineria į siaubo žanrą, kai atiduoda motiną su dukra antgamtiškų jėgų, primenančių ne vieną žanro hitą, nuo „Poltergeisto“ iki „Babaduko“, valiai. Filmas yra toks įspūdingas, kad žiūrovai net užsimirš, kad juosta yra su subtitrais.
Studijų metu buvusi kairiųjų sparno radikalė Šidėja (didžiulį įspūdį savo vaidyba paliekanti Narges Rashdi) yra moderni moteris, po revoliucijos nubausta vyriausybės veto, draudžiančiu jai užbaigti medicinos studijas (jos vyro, praktikuojančio gydytojo, Iradžo (Bobby Naderi) optimistiniai bandymai ją paguosti („Gal tai tik į gera“) jai kaip druska ant žaizdos). Smagiuose, o drauge ir labai daug pasakančiuose pirmuosiuose kadruose matome, kaip aptemptus marškinėlius vilkinti Šidėja, įpykusi mankštinasi pagal Jane Fonda aerobikos vaizdajuostę, leidžiamą per draudžiamą vaizdo grotuvą.
Kai Iradžas yra pašaukiamas į kariuomenę, Šidėja nusprendžia nepaklausyti vyro patarimo ir su dukrele Dorsa (Avin Manshadi) nevykti pas jo tėvus į šalies šiaurę, kur yra saugiau. Nepaisant nuolatinių antskrydžių, dažnai verčiančių jas su kitais daugiabučio gyventojais slėptis rūsyje, Šidėja taip tikisi išlaikyti nors paskutinę kruopelytę nepriklausomybės.
Viena raketa net pataiko į jos namą ir, nors nesprogsta, palieka gilius įtrūkimus Šidėjos svetainės lubose. Kai tik tuo metu namo savininkų globoti paimtas keistas našlaitis prikemša Dorsos galvą gąsdinančių minčių (nors vėliau paaiškėja, kad berniukas yra nebylys). Mergaitė namie ima matyti keistas figūras, pradingsta jos mėgstamiausia lėlė. Ją kamuoja nemiga, karštinė ir vis didesnė baimė. Pradžioje į dukros „kaprizus“ Šidėja žiūri griežtai, tačiau ir ji galiausiai užsikrečia siaubinga baime.
Iš baugščios, senamadiškų pažiūrų ir prietaringos kaimynės (Aram Ghasemy) Šidėja sužino apie džinus – Vidurio Rytų dvasias, kurias vėjai atneša ten, kur kelius nutiesia nerimas ir baimė. Šidėja taip pat sužino, kad jei šios tamsios jėgos pasisavina kokį nors brangų žmogaus daiktą, jos amžiams lieka sujungtos su tuo žmogumi. Nepaisant logiško skepticizmo, Šidėja niekaip negali išmesti iš minčių pradingusios Dorsos lėlės.
Anvari meistriškai derina realų ir galimai įsivaizduojamą pavojus. Žiūrovams įsijautus į paslaptingų antgamtinių jėgų keliamą siaubą, jų laukia staigus žiauraus socialinio realizmo pliūpsnis: išsigandusi per įtrūkimą lubose į namus besiveržiančios neaiškios jėgos, Šidėja pabėga į gatvę užmiršusi hidžabą, o mes sužinome, kad už šį nusikaltimą baudžiama nuplakant.
Režisierius naudoja visą arsenalą tradicinių staigaus išgąsdinimo priemonių, tačiau daro tai su ypatingu stilingumu. Anvari taip pat tęsia labai įdomią iššūkių nebijančių siaubo žanro režisierių tendenciją naudoti praktinius efektus, o ne kompiuterinę grafiką.
Labai daug juostai duoda įtikinanti ir įtraukianti Rashdi vaidyba (Manshadi taip pat stebėtinai puikiai susitvarko su persigandusios mergaitės vaidmeniu) bei sumanus montažas ir eiklus kameros darbas. Anvari vikriai kuria ir iki pat pabaigos išlaiko įtampą, sukurdamas siaubo juostą, gerbiančią žanro papročius, tuo pat metu tvirtai suformuodamas išskirtinę ir su niekuo nesupainiojamą kino tapatybę.
