Naujojo tūkstantmečio pradžioje vieno planetų mokslininko, Alano Sterno, buvo paprašyta prognozuoti, ką gi Plutone atras ką tik paleistas kosminis zondas „New Horizons“. Sternas nepasimovė ant kabliuko ir tik pasakė, kad „kažką nuostabaus“.
Žinoma, būtent tai ir atrado kosminis aparatas, kai šių metų liepą praskriejo pro nykštukinę planetą daugiau nei 30 000 mylių per valandą greičiu – nepaprasta įvairove pasižymintį kraštovaizdį, kuris mums parodė gyvą, geologiškai aktyvų pasaulį, o ne inertišką rutulį, skriejantį užledėjusiame Saulės sistemos pakraštyje, kaip manė daugelis.
Praėjus trims mėnesiams po „New Horizons“ susitikimo su Plutonu, mokslininkai tik dabar pradėjo suprasti, kad iš tiesų dedasi toje nykštukinėje planetoje ir jos dideliame, lygiai taip pat intriguojančiame, mėnulyje Charone.
Nepaprastai ryškios nuotraukos ir duomenų srautas iš kosminio aparato spektrometrų ir kitų instrumentų atskleidžia, kad Plutono „pamatinė uoliena“, kuri sudaro iki 11 000 pėdų aukštį siekiančius masyvius kalnus, yra sudaryta iš užšalusio vandens, dengiančio kone visą paviršių kartu su kito tipo ledu – užšalusiu azotu, metanu ir anglies dvideginiu.
Ant aukštų kalnų šlaitų tų kitų ledų tėra mažos kruopelės, sako Williamas McKinnonas, planetų mokslininkas ir „New Horizons“ komandos narys iš Vašingtono universiteto: „Arba jie niekuomet nebuvo padengti tuo ledu, arba lengvesnis ledas nuslydo.“ Tačiau kitas ryškus, plokščias, maždaug Teksaso dydžio širdelės formos regionas, neformaliai vadinamas „Plutono širdimi“, yra kone visiškai padengtas kur kas storesniu ledo sluoksniu. O didelis gabalas šio regiono, Sputniko lyguma, yra nepaprastai plynas.
„Neradome čia nė vieno kraterio“, - sako Sternas, šiuo metu dirbantis Pietvakarių tyrimų institute Bolderyje, Kolorade. Turint omenyje visas tas uolienas ir ledo gabalus, skriejančius Plutono kaimynystėje, tai gali reikšti tik viena. „Tas regionas atsirado visai neseniai“, - sako Sternas – galbūt vos prieš 100 mln. metų ar netgi dar anksčiau.
Tačiau tai būtų įmanoma tik tada, jeigu Plutonas turėtų papildomą šilumos šaltinį be Saulės, kurios energija maždaug 3 mlrd. mylių atstumu yra itin menka. Kai kurie kiti Saulės sistemos kūnai, kaip kad Jupiterio ir Saturno lediniai mėnuliai, yra šildomi frikcijos, sukeliamos jiems sukantis aplink masyvias netoliese esančias planetas. Tačiau Plutonas, sako Sternas, „ten sukasi vienas pats“. Charonas ir kiti Plutono mėnuliai neturi pakankamai didelės masės, kad prisidėtų prie planetos šilumos.
Vienas galimas šilumos šaltinis gali būti radioaktyvių mineralų irimas Plutono uoliniame branduolyje, kuris sudaro daugiau nei pusę visos nykštukinės planetos masės. „To tikrai pakaktų paaiškinti dalį to, ką matome“, - teigia McKinnonas. Tai taip pat leistų nevandeniniam ledui Plutono širdies regione judėti panašiai kaip ledynams ar ledo lytims Žemėje, sukuriant įtrūkimus, pastebėtus Sputniko lygumoje. Manoma, kad juos sukelia po ledu esantys šilumos taškai, laikui bėgant lemiantys lėtą ledo skilimą ir judėjimą.
Tačiau radioaktyvi šiluma nepaaiškina, kaip Sputniko lygumos pakraštyje susidarė tie milžiniški kalnai. Turint omenyje Plutono nuotolį nuo Saulės, jo sušalęs vanduo turėtų būti akmens kietumo, ir jį iškelti taip aukštai virš paviršiaus reikėtų daugybės energijos. „Neaišku, kokia jų kilmė, - sako McKinnonas, - bet tai akivaizdžiai nutiko. Kažkas juos sukūrė. Šiuo metu tai mums vis dar yra didelė paslaptis.“
Kitą mįslę uždavė Plutoną supantys dujų debesys, kurie susiformuoja, kai planetos ilga, kiaušinio formos orbita ją priartina arčiausiai Saulės. Teoriškai, ta atmosfera, daugiausiai sudaryta iš azoto ir šiek tiek anglies dioksido, turėtų pakartotinai sušalti bei padengti planetos paviršių, kai Plutonas ir vėl nutolsta nuo Saulės. Tai nutiko 1989-aisiais. Tačiau teleskopiniai tyrimai atskleidė, kad atmosferos tankis išliko nepakitęs – kas rodo, jog atmosferos dujos negrįžo į savo kietą, ledinę būseną.
Tačiau „New Horizons“ tyrimai pasakoja kitą istoriją: Plutono atmosferinis slėgis paviršiuje yra perpus mažesnis nei tas, kurį apskaičiavo astronomai. „Arba jie suklydo, - sako Sternas, - arba dabar atmosfera ėmė irti. Jeigu taip, tai vyksta labai staigiai.“
Gali būti, kad tiesa slypi mūsų turimuose duomenyse, tiesiog jiems visiems gauti reikės daugiau laiko. Kol kas tik apie 15 proc. kosminio zondo padarytų nuotraukų ir duomenų buvo atsiųsta atgal į Žemę.
„Mūsų darbas vis dar yra panašus į ligoninės priimamojo, - sako Sternas. – Detalios analizės dar reikės palaukti.“
