1948 m. balandį buvo pradėtas vykdyti garsusis amerikiečių pagalbos Antrojo pasaulinio karo nusiaubtai Europai planas, pavadintas Maršalo vardu, mat šį planą parengė ir pasiūlė tuometinis JAV valstybės sekretorius Džordžas Maršalas (1880 m. gruodžio 31 d. – 1959 m. spalio 16 d.). Plano iniciatorius ir kūrėjas buvo įžymus JAV valstybės ir karinis veikėjas, ir jau nuo 1901 metų tarnavo JAV kariuomenėje. 1939-1945 metais buvo sausumos kariuomenės štabo viršininkas, dalyvavo Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijose. 1947-1949 metais – JAV valstybės sekretorius, o 1950-1951 metais – gynybos ministras.

Plano įgyvendinimui JAV skyrė milžinišką, tų laikų kursu, sumą – 20 milijardų dolerių. Tai ir suprantama – karo metais JAV ekonomika augo didžiuliais tempais ir jau nebebuvo kur eksportuoti pramonės ir maisto produktų, o pokario Europa beveik badavo. Pavyzdžiui, 1947 m. Prancūziją ištiko pats didžiausias nederlius per 132 metus. Dar blogiau, Maskvos kurstomi ir dosniai finansuojami komunistai, ypač Prancūzijoje ir Italijoje, kurstė masinius streikus. Pagauti pokarinės euforijos Italijos, Prancūzijos, Graikijos komunistai jau atvirai siekė įkurti savo šalyse „liaudies demokratijos“ santvarką, kuri jau buvo sukurta Stalino užgrobtoje Rytų Europoje.

Paskelbdama Maršalo planą JAV netgi Sovietų Sąjungai, kaip patyrusiai didžiulius nuostolius Antrojo pasaulinio karo metu, pasiūlė pagalbą. Tačiau totalitarinei valstybei buvo iškeltos tam tikros sąlygos, kurios stalininiam režimui buvo visiškai nepriimtinos. Pirmiausia, SSRS privalėjo pateikti duomenis apie savo ekonominę padėtį ir struktūrą, taip pat atverti duris Vakarų šalių kompanijoms. Įdomu, kad Stalinas iškart neatmetė Maršalo plano – mat kruvinajam SSRS diktatoriui pinigų labai reikėjo. Pirmiausia, paremti Italijos komunistams ir jų lyderiui Palmyro Toljačiui bei jo sėbrams. Genujos meras, aršus komunistas dogmatikas Dž. Adamolis netgi atvirai kvietė pereiti prie ginkluoto sukilimo „spalio revoliucijos“ pavyzdžiu.

Stalinas ir jo bolševikinis politbiuras net kelis kartus svarstė Maršalo plano klausimą, bandė spausti amerikiečius, netgi paskyrė specialų pasiuntinį su gausia delegacija deryboms su JAV valdžia. Tačiau Vašingtone jau nebebuvo nuolaidžiavusio Stalinui prezidento Ruzvelto – Baltuosiuose rūmuose sėdėjo antikomunistas Haris Trumenas. Be to, tuo pat metu pasaulį sukrėtė garsioji Didžiosios Britanijos politikos veterano ir stratego Vinstono Čerčilio kalba, 1946 m. kovo 5 dieną pasakyta JAV Fultono Vestminsterio koledže, Misurio valstijoje. Kremliaus vadovai šią kalbą įvertino kaip „šaltojo karo“ paskelbimą, o JAV prezidentas Trumenas liko ja labai patenkintas. V. Čerčilis savo kalboje pareiškė, kad pasauliui, dar neatsigavusiam po Antrojo pasaulinio karo, gresia tiesioginis ir tikras naujo pasaulinio karo bei tironijos pavojus, o šios grėsmės priežastis yra Sovietų Sąjunga ir jos remiamas tarptautinis komunistinis judėjimas.

Todėl suprantama, jog SSRS reikalavimai, kad pagal Maršalo planą jai būtų nemokamai tiekiami pramonės gaminiai bei technologijos, niekaip negalėjo būti priimti. Netgi buvusio prezidento Ruzvelto šalininkai Vašingtone suprato, kad sutikdami su tokiais reikalavimais amerikiečiai tik sustiprintų Stalino režimą.

Pagal Maršalo planą labai greitai atsikūrė Vakarų Europos ekonomika. O svarbiausia – toji atsikūrusi ekonomika sudarė sąlygas Šiaurės Atlanto aljanso (NATO) susikūrimui. Tai buvo neišvengiama siekiant sustabdyti SSRS agresyvumą. Parama pagal Maršalo planą buvo teikiama iš JAV federalinio biudžeto negrąžinamų subsidijų ir lengvatinių paskolų forma. 1948-1951 m. šiam reikalui JAV išleido daugiau kaip 27 mlrd. dolerių. Net 60 proc. tų lėšų atiteko Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Italijai ir Vokietijos Federacinei Respublikai. 1951 m. Maršalo planas buvo pakeistas JAV savitarpio saugumo garantijos įstatymu, kuriuo Maršalo plano šalims buvo numatyta teikti ekonominę ir karinę pagalbą.