Turime labai rimtą klausimą tiems, kas reikalauja Čikagos mero Rahmo Emanuelio atsistatydinimo: koks jūsų atsarginis planas? Ko imsitės, jei jis neatsistatydins? Nes jis tikrai to nepadarys.
Jokios ligos, apkaltos ar kiti karjeros pasiūlymai neprivers mero pasitraukti iš pareigų mažiausiai iki 2019-ųjų gegužės mėnesio, kai baigsis jo antroji kadencija. Nesakome, kad tai yra gerai. Nesakome, kad tai yra blogai. Sakome, kad tai – faktas. Nepamirškite, su kokiu vyruku turite reikalų.
Viena daugiausiai apie Emanuelį pasakančių istorijų yra iš 1993-ųjų birželio, kai jis dirbo Baltųjų rūmų politikos direktoriumi pirmosios prezidento Billo Clintono kadencijos pradžioje.
Tada jis jau buvo žinomas kaip nepraustaburnis valdininkas, kurio pasitikėjimas savimi, pasak Clintono biografo Johno F. Harriso, „kartais aplenkdavo jo sveiką protą“. O tarp gausybės žmonių, kurių antipatijas jis užsidirbo savo konfliktišku charakteriu, buvo pirmoji šalies ponia Hillary Clinton, kuri, pasak šaltinių, manė, jog Emanuelis kenkia prezidento politiniams tikslams.
„Baltųjų rūmų administracijos vadovas Thomas McLarty pasikalbėjo su Emanueliu... ir pasakė šiam, kad prezidentas nori, jog jis pasitrauktų iš Baltųjų rūmų“, rašo Naftalis Bendavidas savo 2007 metų knygoje: „The Thumpin': How Rahm Emanuel and the Democrats Learned to Be Ruthless and Ended the Republican Revolution“.
Emanuelis pasakė „ne“. Jis pasakė nesitrauksiąs, nebent pats Clintonas jį asmeniškai atleistų. Jis tikėjosi, kad Clintonas, kuris nemėgo konfliktų ir vis dar buvo dėkingas už lemiamą Emanuelio darbą 1992-ųjų kampanijos metu, neišdrįs to padaryti.
Ir Clintonas neišdrįso. Jis tiesiog perkėlė jį į specialiųjų projektų direktoriaus pareigas, tačiau leido pasilikti prezidento padėjėjo titulą. Pažeminimas pareigose žurnalistams buvo pristatytas kaip „personalo restruktūrizacijos“ dalis, o Emanueliui liko galimybė su trenksmu grįžti į profesines aukštumas. Jis „save reabilitavo 1994-aisiais, pasirūpindamas, kad Kongrese būtų priimtas kriminalinio nusikalstamumo įstatymo projektas ir kitos Clintono iniciatyvos“, rašė Jonathanas Alteris 2012 Emanuelio biografinėje apybraižoje „The Atlantic“. Jis „įrodė esąs vienas iš vos saujelės žmonių Vašingtone, kurie gali užtikrinti realius rezultatus“.
Taigi, ne. Mūsų meras nėra tas žmogus, kuris susijaudintų pamatęs laikraščio antraštę „Rahmas Emanuelis turi atsistatydinti“ ir iš karto pultų krautis daiktus. Protestai gali patraukti jo dėmesį, tačiau jie neprivers jo pasitraukti. Demonstracijos prie jo namų šiaurinėje miesto pusėje yra toks grėsmingas pasipriešinimas tradicinėms politinio diskurso taisyklėms, kad jie, tikėtina, tik dar labiau sustiprins jo ryžtą likti.
Išvirkščioji didžiulio Emanuelio pasitikėjimo savimi ir plieninio pragmatiškumo (savybių, kurios buvo laikomos jo kandidatūros privalumais) pusė – tai arogantiškumas ir emocinis šaltumas. Taip jau su tais kietais šunsnukiais būna. Tačiau tokį jį išsirinko Čikagos rinkėjai. Dukart. Taip, dabar rinkėjai vis labiau gailisi savo pasirinkimo, tačiau reikalavimas atsistatydinti yra tik laiko, rašalo ir pikselių švaistymas.
O jei jį nušalinus balsavimu? Nes jei (kas yra labai menkai tikėtina) būtų priimtas valstijos kongresmeno La Shawno Fordo siūlomas įstatymo projektas nr. 4356, kuriuo būtų leidžiama balsavimu nušalinti Čikagos merus, teismas greičiausiai nuspręstų, kad įstatymas įsigalios tik nuo kitos mero kadencijos.
Mūsų meras nėra tas žmogus, kuris susijaudintų pamatęs laikraščio antraštę „Rahmas Emanuelis turi atsistatydinti“ ir iš karto pultų krautis daiktus.
Tad kas belieka „Atsistatydink, dabar!“ miniai? Gal jai vertėtų rengti rinkėjų registracijos punktus, kad motyvuotų ir sutelktų tas bendruomenes ir tuos rinkėjus, kurie yra labiausiai nepatenkinti meru? Gal jai vertėtų pradėti reikšti paramą – laiškais, skambučiais, lėšų rinkimo punktais – tiems miesto tarybos nariams, kurie rodo pasiryžimą mesti Emanueliui iššūkį? Vis didėjantis ryžtas buvo matomas ir pirmadienį, kai jie pademonstravo reikšmingą nepriklausomybę ir kvestionavo, sumažino bei nukėlė mero pasiūlytus skolinimosi ir išlaidų planus.
Neblogai būtų ir draugiškai priminti Emanuelio pakalikams taryboje, aklai palaikantiems visus mero sprendimus, kad mūsų kantrybė ir tolerancija tokiam elgesiui senka. O gal reikėtų suformuluoti ir siekti specifinių pokyčių politikoje (tegu ir protestais)? Vadinkime juos „reikalavimais“, vadinkime „prašymais“, tačiau jie tebūnie realistiški. Tai tiesiog keli pasiūlymai, kuriuos čikagiečiai galės pradėti svarstyti, kai pagaliau susitaikys, kad atsakymas į Didįjį reikalavimą yra tvirtas „ne“.
#RahmasEmanuelis
