Režisavo: Justin Bare, Matthew Miele
Harry Bensonas įamžino pirmą kartą į JAV atvykusius „The Beatles“, linksmai besimušančius pagalvėmis viešbučio kambaryje.
Jis su jais buvo Majamyje, tad jam pasirodė, kad būtų smagu nusivesti juos į netoliese esančią sporto salę, kurioje treniruojasi Muhammadas Ali ir juos supažindinti.
Jis ne kartą įamžino Liz Taylor pačiame gražume, tačiau buvo pakviestas į jos palatą nufotografuoti ją sunkiausiu gyvenimo momentu – po smegenų operacijos.
„Kaip aš atrodau? – paklausė ji. – Sakyk tiesą, Harry.“
„Kaip Sinead O’Connor.“
Harry vyko su Roberto Kennedy šeima į jų kasmetinę kelionę plaustais Kolorado upe, ir jis taip pat buvo Los Andželo „Ambassador“ viešbutyje lemtingą 1968-ųjų naktį, kai buvo nužudytas RFK – jis ir toliau fotografavo, kai Kennedy gulėjo mirdamas, o jo žmona šaukė jam nustoti. Dar ilgai po to buvo kalbama, ar jo poelgis buvo etiškas ir kaip galima taip beširdiškai elgtis.
„Kitiems tiesiog pritrūko drąsos toliau fotografuoti“, – į tai atsako jis.
Naujame žaismingame dokumentiniame filme apie Harry Bensoną daugybė žmonių bando apibrėžti, kas yra „legendinė nuotrauka“: įžymybės, kurias jis fotografavo – nuo Sharon Stone iki Aleco Baldwino ir Donaldo Trumpo, bei žurnalistai – nuo Dano Ratherio iki Deborah Norville ir Bryanto Gumbelo.
Trumpas atsakymas: „Kai pamatai legendinę nuotrauką, supranti, kad ji yra legendinė“. Dar trumpesnis atsakymas: „Ją padarė Harry Bensonas“.
Bensonas, kuriam gruodžio 2-ąją suėjo 87-eri, Justino Bare ir Matthew Miele juostoje atsiskleidžia kaip žavingas, tipiškas škotų niurzglys, kalbantis su jam būdingu Glazgo akcentu. Jis spalvingai keikia ir cituoja jį keikiančias įžymybes – mat ne kiekviena jo padaryta nuotrauka yra iš anksto suplanuota ir sudėliota. Jis pasakoja apie bjaurias šunybes, kurias fotografai daro vieni kitiems, kad iš kelio pašalintų konkurentus.
Jis per savo karjerą nedaug laiko skyrė paparacio – sliūkinančio ir fotografuojančio įžymius žmones be sutikimo – veiklai. Tačiau būtent jam pavyko padaryti garsiąsias nuo visuomenės gyvenimo pabaigoje atokiai besilaikiusios Gretos Garbo nuotraukas jai plaukiojant ežere.
Jam taip pat teko būti Mogadiše ir įamžinti tenykštę tragediją. Jis fotografavo Kukluksklano mitingus, pilietinių teisių procesijas su Martinu Lutheriu Kingu Jaunesniuoju, ir įamžino Misisipės policiją, puolančią procesijoje dalyvaujančius žmones. Garsioji pilietinių teisių eros nuotrauka, kurioje užfiksuotas tarnybinis vokiečių aviganis kruvinais dantimis? Harry Bensono darbas.
Filmo kūrėjai atvirai ir artimai kalbasi su Bensonu, vežasi jį atgal į Glazgą, kur prasidėjo jo karjera, kalbasi su britais, žinojusiais jį dar tada, kai jis darė nepamirštamas ir meniškas aktualijų nuotraukas laikraščiui „The Daily Express“. Jie nuvyksta ir į viešbutį, kuriame linksmai chuliganavo „bitlai“.
Tiesiogiai apie tai nėra kalbama, tačiau kas kelias minutes mums primenama, kad visi garsiausi jo darbai yra atlikti didžiulėmis juostinėmis kameromis, tada, kai apie automatinį vaizdo fokusavimą ar kameras išmaniuosiuose telefonuose niekas nė nesapnavo.
Jis sukūrė fotoreportažą „Grey Gardens“ daug anksčiau nei pasirodė dokumentinis filmas apie dvi ekscentriškas seseris, Jackie Kennedy giminaites. Jis susibičiuliavo su „ypač sudėtingo charakterio“ Johnny Carsonu ir pateko į garsiuosius Joe Namatho „viengungio apartamentus“ Niujorke, kai jis buvo garsiausias futbolininkas šalyje.
Pasitelkdamas savo unikalų „škotišką žavesį“, jis patekdavo ten, kur nepatenka kiti fotografai: tai, žiūrėk, jis šnekučiuojasi su Reaganais, tai fotografuoja garsųjį Trumano Capote „Black and White Ball“ .
„Puiki nuotrauka daugiau nepasikartoja“, – aiškina Bensonas. Savo darbe, kuris jam buvo „svarbiau už viską“ (jo žmona ir vaikai gali tai patvirtinti), jis visada stengėsi atsidurti ten, kur galėtų padaryti tą puikią, legendinę nuotrauką.
