Prieš prasidedant Kanados visuotinių rinkimų kampanijai, ekspertai tvirtino, jog centristinė Liberalų partija, valdžiusi šalį didžiąją dalį praėjusio amžiaus, greitai gali netekti savo svarbos. Stephenas Harperis, Konservatorių ministras pirmininkas, tikėjosi būti perrinktas ketvirtai kadencijai. Visiems atrodė, jog pagrindiniu jo oponentu bus Thomas Mulcairas, kairiųjų pažiūrų Naujųjų demokratų partijos (NPD) lyderis, išstūmęs liberalus iš oficialios opozicijos, bet dar niekad nevaldęs šalies. Harperis didžiąją dalį savo kampanijos praleido šaipydamasis iš nepatyrusio liberalų lyderio Justino Trudeau, buvusio (jau amžinatilsį) ministro pirmininko sūnaus. Tačiau būtent jis ir nuvertė nuo sosto raudonąjį kardinolą.
Spalio 19-ąją Kanados rinkėjai spjovė į visus ekspertus, prognozavusius liberalų pražūtį. Trudeau partija užsitikrino daugumą 338 vietų Bendruomenių rūmuose ir galės šalį valdyti nesudarydama koalicijos su NPD, kuri liko toli trečioje vietoje. Tuo tarpu Harperiui neliko nieko kito, kaip tik atsistatydinti iš Konservatorių partijos vadovo posto.
Nuo pat pradžios rinkimai buvo laikomi neoficialiu referendumu dėl prieštaringai vertinamo Harperio dešimtį metų trukusio valdymo. Kaip didelė energetikos eksportuotoja, Kanada buvo nuskriausta krintančių naftos kainų. Šalies ekonomika per pirmąjį 2015 m. pusmetį susitraukė ir tarsi pamynė visus Harperio tvirtinimus, jog ją valdyti sugeba tik konservatoriai. Daugiau nei du trečdaliai rinkėjų nebenorėjo jo matyti svarbiausiame šalies poste, tačiau nebuvo aišku, kurį iš pagrindinių jo oponentų jie palaikys.
Galiausiai jie susitelkė Trudeau pusėje, greičiausiai dėl gerai apgalvotos jo kampanijos ir NPD padarytų klaidų. Mulcairas, baimindamasis, jog NPD gali būti užklijuota mokesčius didinančių socialistų etiketė, prisijungė prie konservatorių žadėdamas subalansuotą biudžetą. Trudeau kaip mat pasinaudojo proga, kad išskirtų iš būrio liberalus. Jis pažadėjo laikinai padidinti išlaidas, kad per dešimties metų laikotarpį apmokėtų 60 mlrd. Kanados dolerių ($46 mlrd.) vertės infrastruktūros programą. Tai puikiai derėjo su optimistiška liberalų kampanija. Rinkėjai nusprendė, kad Trudeau bus pats geriausias antiharperistas.
Tačiau vien tik optimizmo neužteks norint išspręsti daugybę Kanadą kamuojančių problemų. Prekių biržos bumas, apsaugojęs šalį nuo baisiausių globalinės finansinės krizės pasekmių, pasibaigęs atskleidė tikrą ekonominį chaosą. Bendrasis vidaus produktas ir produktyvumas augo lėtai ir sunkiai, verslai vystėsi nepakankamai sparčiai, o infrastruktūrai tenka pernelyg didelė našta. Vartotojų įsiskolinimai ir nekilnojamo turto kainos, ypatingai Toronte ir Vankuveryje, pasiekė gąsdinančias aukštumas, o investuotojams ir eksportui vis dar nepavyksta tapti pagrindinėmis ekonominio augimo jėgomis. Trudeau infrastruktūros išlaidų planas jau yra pradžia, bet to toli gražu neužtenka.
Perėjimas nuo Harperio konservatizmo greičiausiai neužtruks. Naujasis ministras pirmininkas planuoja paskatinti viduriniosios klasės augimą apkarpydamas pajamų mokesčius, ką Harperis galbūt būtų padaręs, ir pakeldamas apmokestinamo metinio atlyginimo kartelę iki daugiau nei 200 000 Kanados dolerių, ko konservatoriai tikrai nebūtų padarę. Trudeau taip pat pažadėjo padaryti bedarbio draudimą greičiau ir lengviau prieinamu. Ir kai Harperis rodė ne itin daug entuziazmo kovoje su klimato kaita, naujasis premjeras planuoja pasiekti susitarimą su Kanados provincijomis dėl nacionalinių šiltnamio dujų emisijų sumažinimo lygių. Jis netgi nori legalizuoti marihuaną ir pakeisti britų stiliaus rinkimų sistemą, tačiau dėl šių dalykų niekas tiksliai dar nėra aišku.
Trudeau planai užsienio politikai taip pat jau žinomi – iškart po išrinkimo jis pranešė, jog kanadiečių naikintuvai nebedalyvaus JAV vadovaujamos sąjungininkų koalicijos antskrydžiuose prieš „Islamo valstybę“ Vidurio Rytuose, išsaugant karinio pasirengimo programą ir atnaujinant santykius su Iranu. Be kita ko, jis pažadėjo ir sugrįžimą prie kolegiškesnės vyriausybės, sulaužydamas Harperio praktiką sutelkti galią ministro pirmininko administracijoje.
Iš dalies tai rodo, jog pats Trudeau puikiai suvokia savo nepatyrimo mastą. 43-ejų buvęs mokytojas niekada nedirbo vyriausybėje, jau nekalbant apie vadovavimą ministerijai. Nori jis to ar ne, Trudeau turės pasitikėti savo kolegomis. Naujasis ministras pirmininkas jau parodė gebantis prikelti partiją iš mirusiųjų ir surengti puikią rinkiminę kampaniją. Tačiau šalį valdyti bus kur kas sunkiau.
