Naujienos, pasiekiančios mus iš Papildomos chromosomos šalies, yra vienos už kitas vis daugiau pasakančios. Nepavyko pagaminti marškinėlių su antiturkiškais vaizdiniais ir šūkiais, nes pritrūko audinio. Audinių siunta buvo sulaikyta prie sienos, nes audiniai – iš Turkijos, kuri yra praktiškai monopolininkė audinių importo į Rusiją sferoje.
Konstitucijos dieną buvo sulaikytas vienas iš Konstitucijos autorių Georgijus Satarovas. Jis buvo areštuotas už tai, kad naudojosi Konstitucijoje numatoma teise piketuoti už Konstitucijos apsaugą. Piketas, beje, buvo asmeninis, t.y., nereikalaujantis leidimo net pagal dabartinius drakoniškus šalies įstatymus – nors Rusijos Federacijos Konstitucijoje ir yra garantuojama teisė į masinius nesmurtinius žmonių susibūrimus. Nieko tokie dalykai ten jau seniai nestebina – aktyvistą Ildarą Dadiną už tą patį pasodino trims metams (be to, skirdamas bausmę teisėjas nepaisė to, kad prokuroras siekė 2 metų laisvės atėmimo bausmės).
Televizijos centras „Ostankino“ buvo aptvertas spygliuota viela (o aš prisiminiau anekdotą: „Kam reikalinga Kremliaus siena? – Kad priešai nepraeitų. – Iš vidaus?“). Televizorius Rusijoje tiesiogine to žodžio prasme nugalėjo šaldytuvą: tarp darbą dėl komplektacijos dalių (turkiškų, žinoma) trūkumo sustabdžiusių gamyklų yra ir Bosch-Siemens Rusijos filialas, gaminęs skalbimo mašinas ir šaldytuvus (tiesa, televizorių srityje irgi ne viskas rožėmis klota – apie pasitraukimą iš Rusijos rinkos paskelbė Toshiba). Be to, naujausios visuomenės nuomonės apklausos duomenimis, dauguma Rusijos gyventojų džiaugiasi dėl sankcijų Turkijai (neigiamų pasekmių tikisi vos 17 % respondentų). Lietuva nutraukė susisiekimą geležinkeliais su Rusija (jokios politikos, tik verslas – turėti reikalų su Rusija yra nuostolinga), o Kinija, Kazachstanas, Azerbaidžanas, Gruzija ir Turkija atidarė „naują Šilko kelią“, apeinantį Rusiją. Tuo metu Maskvoje, kur yra sutelkta 80 % rusų verslo, užfiksuotas tuščių biuro patalpų antirekordas – 3 mln. kvadratinių metrų arba daugiau nei 20 % viso komercinio nekilnojamojo turto. Bendri Rusijos bankų nuostoliai už 2015 metus gali siekti 70 milijardų rublių (kai tuo pat metu praėjusiais metaus jų pelnas buvo 220 milijardų rublių), kredito kortelių išdavimas per pirmąjį metų ketvirtį sumažėjo 58 %, per trečiąjį – 36 %, ir net rusų nacistų nekenčiami darbo migrantai namo pradėjo siųsti dvigubai mažiau pinigų nei iki tol. Rusiškuose Tolimuosiuose Rytuose darbus sustabdė vienintelė geležies rūdą išgaunanti kompanija – IRC Ltd , užregistruota Honkonge (!). Regionuose plinta prastovos, mažinami atlyginimai biudžetininkams – kai kurie algos nematė nuo rugsėjo. Ir tai galioja ne tik kokiems ten nors mokytojams ar gydytojams (ar įmonei „Aviacinė miškų apsauga“ – na juk ko jau ko, bet miškų gaisrų Rusijoje tai tikrai nebūna, tiesa?) – kaulėta kracho ranka pasiekė ir tai, kas šventa: masiškai mažinami etatai rusų „raketų gamintojų“ (neseniai nuskandinusių eilinį į orbitą nepakilusį karinį palydovą) gretose. Maskvos istoriniame Filių rajone įsikūrusios Raketų-kosminės gamyklos, kuri surenka raketas „Proton“ ir „Angara“, valdžia pasiūlė darbuotojams iki gruodžio 21 dienos iš darbo išeiti savo noru, gaunant išeitinę kompensaciją, lygią trims atlyginimams. Po šio termino darbuotojai bus atleidžiama privalomąja tvarka. Iš pagrindinio Michailo Chruničevo vardo mokslinio-pramoninio kosmoso centro biuro jau yra atleista pusė vadybininkų, konstrukcinis biuras „Saliut“ planuoja atleisti ketvirtį konstruktorių.
Okupuotame Kryme tuo metu nuolat perdega putiniškas „energijos tiltas“ (kurio nepakaktų visam pusiasaliui aptarnauti, net jei jis ir veiktų – nei pagal pralaidumą, nei pagal galingumą, kurio Krasnodaro srityje paprasčiausiai nėra iš kur gauti). Kovai su fizikos dėsniais mestos stipriausios pajėgos: judantys zombiai-transliuotojai (televizoriai ant sunkvežimių) į tamsą nugrimzdusių miestų aikštėse informuoja, kad „elektros tiekimas Krymui yra visiškai atkurtas“ (tiesa, klausytis šių kalbų susirenka vis mažiau žmonių), vietinė „Ilse Koch“ – rusų valdžios paskirta Krymo respublikos prokurorė Natalija Poklonskaja – reikalauja už grotų sodinti krymiečius, sakančius, kad pas juos nėra šviesos, o rusus ragina „siųsti šviesą į Krymą nuotraukose, piešiniuose ir vaizdo įrašuose“. Krymo gauleiteris nusikaltėlis Goblinas (ne kalėjime, o išoriniame pasaulyje žinomas kaip Aksionovas) įvedinėja karinį komunizmą ir vykdo rekvizicijas, iš vietinio verslo reikalaudamas tiekti vandenį (su kuriuo okupantai taip pat turi problemų) „savanoriškai ir nemokamai, nes kitu atveju vandens atsargos bus atimtos prievarta su kariuomenės ir specialiųjų tarnybų pareigūnų pagalba“. Kitaip tariant, tikras sovietinės sistemos pavyzdys: sistemos, kuri visada buvo nusikaltėlių diktatūra – kas ir tapo jos kracho priežastimi, nes nusikaltėliai moka tik atiminėti, o ne kurti ar gaminti.
Užtat „Rusijos kultūros sostinėje“ Sankt Peterburge atidaromas pats didžiausias pasaulyje kalėjimas. Ir niekam nesvarbu, kad Rusijai trūksta lėšų išlaikyti jau dabar veikiančius kalėjimus: sausio 1 dieną Rusijos Federacijos jėgos struktūrų įsiskolinimas už elektrą ir šildymą pasieks beveik 5 milijardus rublių, o pati didžiausia skolos dalis tenka būtent kalėjimų departamentui – 1,2 milijardo rublių. Toliau rikiuojasi Vidaus reikalų ministerija, Krašto apsaugos ministerija, ir Federalinė saugumo taryba (FSB). Opozicinių pažiūrų žurnalistas Vadimas Štepa parai buvo pasodintas už grotų už „nacių simbolikos propagandą“, atsispindinčią jo „feisbuke“ publikuotoje nuotraukoje, kurioje buvo užfiksuota tautiniais raštais išausta XIX amžiaus staltiesė, kurios ornamentų dalis buvo svastikos (prie nuotraukos jis parašė: „Greičiausiai mane už tai pasodins“ – naivuolis, manė, kad jo šalies valdžia supranta ironiją!). Rusijos Tyrimų komitetas atsisakė tirti „Aukštutinės Lenos upių laivybos“ direktoriaus N. Palenovo mirtį 2002-aisiais, prie kurios, pasak Navalno Kovos su korupcija fondo tyrimo, prisidėjo generalinio prokuroro Čaikos sūnus, užtat eilinį kartą apkaltino Chodorkovskį Neftejugansko miesto mero nužudymu 1998-aisiais. Beje, paties Tyrimų komiteto vadovas Bastrikinas, kaip nustatė Ispanijos prokuratūra, savo pareigas gavo savo ryšių su kriminalinio pasaulio autoritetu Genadijum Petrovu, dėka; su tuo pačiu mafijozu susijęs ir dabartinis rusų Federalinės prekybos narkotikais kontrolės tarnybos viršininkas Nikolajus Aulovas. Užtat Aukščiausioji Dūma parengė naują įstatymo projektą apie baudžiamąją atsakomybę „už sąmoningai melagingos, netikslios arba iškreiptos informacijos apie politinę, ekonominę, socialinę, karinę ar tarptautinę Rusijos padėtį, teisinę piliečių Rusijoje padėtį, platinimą“. Kai kurie skaitytojai šiame įstatymo projekte atpažins Brežnevo laikų 70 straipsnį. Tačiau net ir jame buvo numatoma atsakomybė už „sąmoningai melagingą“, bet ne „netikslią“ informaciją. Politinių suėmimų skaičius Rusijoje (skaičiuojant tuos, kuriems jau paskelbtas nuosprendis ir tuos, kurie „sėdi“ jo laukdami) nuo šių metų rugpjūčio išaugo 18 %, o nuo 2014 metų gegužės – 178 %. Gruodžio 10 d. duomenimis, politiniais kaliniais yra 256 žmonės (remiantis „Naujos dabartinių įvykių kronikos“ skaičiavimais). Jų tarpe – ir politikos aktyvistai, ir eiliniai protesto akcijų dalyviai, ir tinklaraštininkai, už grotų atsidūrę už komentarus, perspausdinimus ar karikatūras (būtent „už grotų“ – atsipirkusių tik baudomis yra kur kas daugiau), ir okupantų sučiupti ukrainiečiai, ir „šnipai“, ir „išdavikai“, kurių bylų siaubas jau mums primena ne Brežnevą, o Staliną. Kažkada rašiau apie inžinierių Kravcovą, gavusį 14 metų laisvės atėmimo bausmę tai, kad nusiuntė savo gyvenimo aprašymą į švedų kompaniją. Dar viena analogiška byla – Valerijus Selianinas sėdo 15-ai metų už bandymą parduoti iraniečiams (stambios ir Rusijai naudingos sutarties rėmuose) 7-ojo dešimtmečio radijo lempas! Žinoma, jis tai darė visiškai atvirai, o ir lempų neištraukė iš kokio nors slapto sandėlio, bet kreipėsi į kadaise jas gaminusią gamyklą, atsiliepdamas į jos reklamą internete. Gamyklos atstovas iš karto pranešė FSB... Šioje situacijoje viskas kvepia stalinizmu: ir kaltinimo „valstybės išdavimu“ absurdas (už bandymą parduot pusės šimtmečio senumo nelikviduotus gaminius!), ir nuosprendžio griežtumas, ir metodai, kuriais buvo atliekamas tyrimas. „Mane areštavo, sumušė ir perspėjo, kad būsiu išprievartautas kalėjimo kameroje, o mano artimieji nukentės, jei neprisipažinsiu, kad esu užverbuotas Irano šnipas“, – pasakojo Selianinas laisvę pasiekusiame laiške.
Beje, apie Iraną – tebūnie tai kaip vyšnaitė ant pyragėlio: Iranas išveda iš Sirijos savo „islamo revoliucijos sargus“ dėl daugybės netekčių, palikdamas Rusiją vieną kovos lauke.
Trumpai tariant, prie keturių mano suformuluotų aksiomų, kurių niekaip nesugeba įsisąmoninti Vakarų lyderiai – viskas, ką sako Rusija, yra melas; viskas, ką daro Rusija, yra nukreipta į blogį; Rusija supranta tik jėgą; o Vakarai tą jėgą turi – reikia pridurti dar ir penktąją: nei vienas dalykas, kuriame dalyvauja Rusija, negali būti sėkmingas.
Jurijus Nesterenka
