Valstybinė lietuvių kalbos komisija nepritarė siūlymui leisti nelietuviškos kilmės vardus ir pavardes lietuviškuose asmens tapatybės dokumentuose rašyti lotyniškais rašmenimis, o tai numatantis įstatymas artimiausiomis dienomis bus svarstomas Seime.
Apie tai – Edmundo Jakilaičio pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininke Daiva Vaišniene, Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūne Irena Šiauliene, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininku Juliumi Sabatausku ir delfi.lt apžvalgininku Rimvydu Valatka.
– Ponia Vaišniene, skaitydamas jūsų Komisijos pranešimą apie priimtą sprendimą tikėjausi fundamentalesnio dokumento, argumentais pagrindžiančio jūsų poziciją. Čia iš esmės sakoma, kad jūs nepritariate tam ir siūlote kelias išimtis. Vis dėlto kokie argumentai nepritarti?
– Noriu pasakyti, kad VLKK, darydama šį sprendimą, nedarė jo naujo. Šis sprendimas jau padarytas 2014 m. rugsėjį ir teiktas dviem alternatyviems vardų ir pavardžių rašymo įstatymo projektams. Pagrindinės nuostatos buvo pasakytos jau tada ir buvo pagrįstos. Šiuo atveju Teisės ir teisėtvarkos komitetas paprašė VLKK pateikti atnaujintą išvadą. Tai mes ir padarėme. T.y. nebuvo persvarstoma VLKK pozicija, bet buvo vertinama, kaip šis projektas atitinka mūsų išvadas.
– Taip, bet kalbėkime konkrečiau – kokie esminiai argumentai?
– Nepritarčiau jūsų pasakytai minčiai, kad VLKK nepritarė jokioms išimtims ar jokiam rašymui originalo kalba. Komisija aiškiai pasako, kad svarbu yra tas dokumento šaltinis, pagal kurį pilietis gali turėti teisę savo asmenvardį rašyti be lietuviškų dar ir lotyniškais rašmenimis. Dokumento šaltinis, kaip jau ir dabar yra apibrėžta atnaujintame įstatymo projekte, yra asmens dokumentas. Taigi VLKK rėmėsi projekto, kurį svarstė, nuostatomis, o ne paėmė „iš lubų“.
– Sutinku, bet aš vis dar negirdžiu argumentų, kurie apimtų nepritarimą rašyti, pavyzdžiui, Lietuvos lenkams savo pavardes taip, kaip jie norėtų rašyti.
– Jūs dabar klausiate kito dalyko – pagrindas, pagal kurį pilietis gali gauti teisę. Komisija labai aiškiai pasakė ir laikosi nuoseklios pozicijos dar nuo 1990 m. metų, kad užsienio piliečiai, tapę Lietuvos Respublikos piliečiais, gali savo asmenvardžius perrašyti.
– O Lietuvos Respublikos piliečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, kurių pavardės, jų nuomone, rašomos neteisingai – jokių teisių neįgyja. Tai kokiais argumentais remiantis jie neįgyja jokių teisių?
– O kokiais argumentais aš galėčiau reikalauti savo pavardę rašyti su W, jeigu, pavyzdžiui, man nepatinka mano pavardė ir aš norėčiau ją pasikeisti? Ar aš galėčiau to reikalauti? Turbūt teisės aktai man neleistų, nes turi būti pagrindas.
Komisijos išvadose yra aiškiai pasakyta, kad įstatymo projekte turėtų būti atskirta užsieniečių asmenvardžių rašyba ir piliečių asmenvardžių rašyba. Dėl piliečių asmenvardžių rašybos yra Konstitucinio Teismo sprendimai ir komisijos išvados. Taigi įstatymo projekte į visa tai turi būti atsižvelgiama.
– Pone Valatka, kaip jūs vertinate tą situaciją? Pirmiausiai turiu omenyje Lietuvos Respublikos piliečius, kurie yra tokie patys kaip mes, bet, jų nuomone, jų pavardė yra rašoma ne taip, kaip ji turėtų būti rašoma.
– Šiame dokumente yra vienas argumentas – priplėkęs katedralinis nacionalizmas ir iš tarpukario einantis antipolonizmas. Štai ir yra vienintelis svarbiausias argumentas, kuris tęsiasi jau 25-erius metus. Apskritai aš nelabai suprantu, kodėl į šį reikalą reikėjo įvelti VLKK. Tai yra privačios nuosavybės klausimas. Vardas ir pavardė yra daiktas, kurio iš manęs net garbingiausia komisija negali atimti, neturi teisės atimti. Ir padaryta išimtis sugriauna visą komisijos logiką. Iš logikos rašau 2! Jeigu leidžiama išimtis, tarkim, ponios ir ponai komisijoje suprato, kad šokėjos ant ledo Tobias pavardės rašyti, pavyzdžiui, Tobajas – negalima, tai atrodytų juokingai. Tai komisija suprato. Tačiau kas atsitinka: Tobias atvykusi į Lietuvą ir sušokusi porą šokių ant ledo tampa penkiomis galvomis pranašesnė pilietė Lietuvoje už Zbignevą Semenovičių, kuris yra Šalčininkų ligoninės direktorius ir gali pasigirti tuo, kuo mes negalime – dešimčia kartų Vilniuje. Vadinasi, šis pilietis yra žemesnio rango. Jis neturi teisės nei į savo vardą, nei į savo pavardę. Tai yra nuėjimas į pūdymus. Komisija užsiciklina ties įstatymo raide ir nebemato geopolitinės situacijos, nebemato 200 tūkst. žmonių, kurie yra priversti jaustis nejaukiai Lietuvoje, nors yra Lietuvos piliečiai. Šie žmonės yra pastatomi į prastesnę vietą negu kažkokia ledo šokėja. Negalima šitokių cirkų krėsti valstybės vardu.
– Ponia Vaišniene, jūs turite ką atsakyti R. Valatkai?
– Tai yra tie dalykai, kurių ir dabar yra laikomasi įrašant asmenvardžius. Jokių naujų dalykų nesugalvota, pagrindas tas pats. Jeigu norėtumėte savo pavardę pakeisti į kokią tik užsimanytumėte, to negalėtumėte padaryti, nes yra teisės aktai. Manau, VLKK yra priėmusi subalansuotą sprendimą ir dabar jau turi būti įstatymo leidėjų sprendimas.
– Ponia Šiauliene, kaip elgsis Seimo dauguma, jūsų frakcija, turėdama tokį VLKK sprendimą?
– Manau, kad pradžioje reikėtų priimti bent tokį sprendimą, su kokiu sutinka VLKK. Jeigu žmogus turės dokumento šaltinį, tai galės perrašyti asmenvardį. O kas yra dokumento šaltinis – įstatyme apibrėžta. Kita vertus, kaip VLKK siūlė, įstatyme yra atskirta, kaip rašysime piliečių pavardes ir užsieniečių.
– Tai Lietuvoje gyvenantis lenkų kilmės Česlovas turi surasti kažkokius dokumentus, išduotus dar tarpukaryje, kur vardas būtų parašytas su cz?
R.Valatka: Palaukite, čia logikos nėra. Dėl pavardės viskas aišku, o dėl vardo? Sakys: „Ei, ne – jūs tik pavardę paveldėjot, o vardo nepaveldėjot, vardas jums buvo duotas“. Tai dar įdomiau. Kitaip tariant, kalbininkai yra nuėję į tokį siaurą plyšį, iš kurio nebegali išlįsti. Jie ir makaluojasi 25 metus tame plyšyje. Kuo daugiau komisijų – tuo daugiau vargo piliečiams. Aš siūlyčiau Seimui rimtai pagalvoti apie tokių komisijų panaikinimą.
– Ponia Šiauliene, jūsų siūlomame įstatymo projekte gana aiškiai yra formuluojama – vardas ir pavardė dokumento šaltinyje įrašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis, ir, pagal tarptautines taisykles, į oficialius dokumentus nurašomi paraidžiui. Jūs laikysitės tos nuostatos?
– Taip, laikysimės tos nuostatos, nes pagaliau yra komitete priimtas sprendimas – yra pritarta. Lieka tik, kad Seimas palaimintų šį sprendimą, kokį yra pateikęs Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
– Pone Sabatauskai, komitetas kaip tik trečiadienį svarstė šią situaciją. Kaip jūs manote, kas turėtų būti numatyta šiame įstatyme?
– Atsižvelgus į VLKK pateiktą išvadą, komitetas įstatymo projektą šiek tiek pataisė. Pataisėm taip, kad Lietuvos piliečio, kurio vardas ir pavardė yra nelietuviškos kilmės, prašymu būtų rašomi lotyniškos abėcėlės raidėmis, jeigu yra nurodyti dokumento šaltiniai. Dokumento šaltinis bus asmens dokumentas. Taip pat atsižvelgiama į VLKK pastabas, kad ir dabar perrašant ne Lietuvos piliečio vardą ir pavardę iš jų oficialių dokumentų į, pavyzdžiui, policijos protokolą, būtų nurašoma paraidžiui ir su diakritiniais ženklais. Tačiau į kai kuriuos siūlymus mes neatsižvelgėme. Pavyzdžiui, kitų komiteto narių buvo siūloma, kad nebūtų pripažinti okupacijos metais išduoti dokumentai. Turbūt visi čia studijoje esame gimę okupacijos metais. Tai jeigu nepripažintų mūsų gimimo liudijimų, vadinasi, mūsų visų vardai ir pavardės yra niekiniai?
– Jūs teikiate įstatymo pataisas, kurios numatytų galimybę Lietuvos lenkams savo asmenvardžius rašyti ne vien lietuviškomis raidėmis, bet ir lotyniškais rašmenimis?
– Visų pirma, lenkų abėcėlėje nėra raidžių X ir Q. Iš tų trijų raidžių, kurios leidžiamos projekte, lenkai turi tik W. Vadinasi, šis įstatymo projektas labiausiai tenkins tų piliečių lūkesčius, kurie turi prancūziškos, vokiškos, angliškos kilmės pavardes. Taigi lenkų lūkesčius šis projektas atitinka tik iš dalies.
– Jeigu bus priimtas šis įstatymas, kuris tik iš dalies atsižvelgia į VLKK išvadas, neprieštaraus Konstitucijai?
– Anaiptol. Komisija siūlo dvi išimtis. Vienoje išimtyje sakoma: „užsieniečiams, kurie įgijo Lietuvos pilietybę“. Vadinasi, tai nebėra užsieniečiai, tai jau Lietuvos piliečiai. Taip pat išimtis, taikoma užsieniečiams, sudarant santuoką su Lietuvos piliečiu ir jų vaikams. Lieka, kaip jūs sakote, tie, kurie gimė Lietuvos piliečiais, bet jų pavardė yra nelietuviškos kilmės.
– Pone Valatka, jeigu Seimas balsuos taip, kaip siūlo J.Sabatauskas, tai tas 25 metus skandalizuojamas klausimas pagaliau būtų užverstas?
– Iš tiesų labai blogai, kad viskas, kas politikoje ištęsiama iki begalybės, baigiasi tragikomiškai. Čia jau turbūt ne tragikomiška, o tragikomiška kubu. Jeigu tai būtų išspręsta 1990 m., visi jau būtume pamiršę. Dabar tai yra tik politinės valios klausimas. Jeigu įstatymas bus priimtas, tai net tie, kurie su W kovojo kaip Don Kichotas su vėjo malūnais, net ir tie bus pamiršę. Juokinga dėl kelių raidelių kautis tiek laiko, kai mes šalyje turime tiek daug rimtesnių problemų.
– Ponia Šiauliene, jūs tikite, kad jei įstatymas bus priimtas, šis klausimas daugiau niekada neiškils nei tarpvalstybinėje politikoje, nei Prezidentų susitikimuose, žiniasklaidoje?
– Turiu vilčių. Manau, kad ne veltui metus laiko apie tai diskutuojame. Tikrai ne pavardės yra kalbos ir jos išsaugojimo esmė. Manau, jei tuos „baubus“ sugebėsime įveikti – keliausime toliau.
R.Valatka: lietuviai yra protinga tauta. W klausimas bandė ją paversti durnių tauta. Tikiuosi, kad Seimas gali visiems laikams nuspręsti, kad lietuviai – protinga ir išmintinga tauta.
