Atsakymas gana paprastas: laidotuvių maršas užgrotų vėliau. Kiek vėliau? Sunku tiksliai apskaičiuoti, bet pasidairius į „Eurostato“ ir mūsų medikų sudarytas lenteles, galima daryti išvadas: vyrai išloštų apie dešimt metų, moterys – kokius penkerius. Jeigu jums tai atrodo menki skaičiai, galite toliau nebeskaityti.
Žiūrint iš šalies, o aš žiūriu iš šalies – aktualijos atrodo šiek tiek keistai. Šiomis dienomis girdisi baisus politikos triukšmas dėl tų, kurie dar negimė. Šiomis dienomis nesigirdi jokio politikos triukšmo dėl tų, kurie dar nenumirė. Ar reikia tiek nervintis dėl tų, kurie dar negimė? Jų likimas aiškus: laimingai gims, bet trumpai, trumpiausiai Europoje gyvens.
Praėjusią savaitę Lietuvos kardiologų paskelbtas sergamumo širdies – kraujagyslių ligomis žemėlapis ir Europos Sąjungos širdininkų – mirtininkų sąrašas kažkodėl nepadarė įspūdžio. Naujai valdžiai, opozicijoms ir mums visiems – dar nenumirusiems. Tie 497 kardiologų lentelėje užprogramuoti lavonai (šimtui tūkstančių gyventojui) belaukiant Kalėdų džiaugsmo, perkant dovanas, puošiant eglutes atrodo smulkmena. Toks, na, – buitinė, asmeniška problema, panaši į išmaniojo telefono kainos, modelio ir atminties dydžio svarstymus.
O juk toje širdininkų mirtininkų lentelėje mes turime „bronzą“: pirmi bulgarai (611), antri rumunai (549), treti – mes (497), ketvirti broliukai latviai (480), penkti – visada ir visose srityse mums nosį šluostantys estai (451). Jeigu imsime Europos Komisijos 2016 metų prognozę „Health at a Glance“, matysime, kad tie iš mūsų, kurių nepakirs infarktas arba insultas, ilgai tuo nesidžiaugs. Vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės sąraše mes esame toje pačioje mirtininkų grupėje ir vėl laimime „bronzą“: pirmi (nuo galo) yra latviai, antri – bulgarai, treti – mes su tikėtina 74,7 metų trukmės distancija.
Dėkokime statistinėms Zosėms, Marytėms ir Aldonoms, kurių dėka nesame trumpiausiai gyvenanti ES nacija. Tikėtina, kad statistinio Juozo, Antano, Gedimino dėka būtume mirtininkų grupės lyderiai. Nes už statistinį Juozą, Antaną, Gediminą trumpiau (69,9) negyvena nė vienas Europos vyras. Net galvą purtantys bulgarai mus lenkia. Ir netgi trečdaliu menkesnį už mūsų BVP generuojantys rumunai.
O dabar pasidairykime į tikruosius širdininkų mirtininkų turnyro lentelės lyderius. Mažiausiai programinių negyvėlių turi prancūzai – 126 (100 tūkst. gyventojų). Antri ispanai (151), treti olandai (154), ketvirti britai (164), penkti portugalai (178). Šalių, kurių gyventojus rečiausiai šienauja infarktai, dešimtuke dar yra Švedija, Kipras, Danija, Liuksemburgas, Italija.
Tarkime, kad visi tie pabėgantys nuo infarkto nepabėga nuo vėžio arba kepenų cirozės. Tiesa? Nieko panašaus. „Eurostato“ vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės lentelėje pirmauja Ispanija – 83,3 metų. Antroje vietoje – Italija (83,2). Trečioje Prancūzija (82,8). Ketvirta Švedija. Penktas – Kipras. Dešimtuke dar yra tokių „bėdžių“ kaip graikai, maltiečiai.
Štai trys tendencijos. Pirmoji: abiejuose sąrašuose – sveikų širdžių ir neskubančių numirti lyderės ir atsilikėlės yra daugiau ar mažiau tos pačios šalys. Antroji: tarp neskubančių pas Abraomą yra ir labai turtingų, solidų BVP generuojančių šalių (Danija, Liuksemburgas, Švedija), bet yra ir chroniškų „bėdžių“ – Graikija, Kipras, Malta, krizėje besimurkdančios Italija, Portugalija, iš krizės lipanti Ispanija.
Darau išvadą, kad sveiką širdį ir ilgą gyvenimą lemia ne pinigai. Ne blizgančios ligoninės. Ne interneto greitis. Ne tvarkingai išasfaltuotos gatvės. Ne BVP. Visose sveikuolių ir ilgaamžių lentelėse ryškiai dominuoja šios valstybės: Italija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija. Ar šių šalių gyventojai daro kažką tokio stebuklingo, kažką, ko nedarome mes, bulgarai, latviai, estai?
O taip: jie kitaip valgo. Ir kitaip geria. Čia galima būtų išskirti du paradoksus: prancūzišką ir itališką. Prancūziškas dietos paradoksas bando atsakyti į klausimą, kodėl jie valgo daug sūrių, sviesto ir kitų sočiųjų riebalų, bet širdys plaka ilgiau, o kraujagyslės rūdija lėčiau. Pirmoji versija buvo apie raudonąjį vyną ir antioksidantą resveratrolą. Esą saikingai geriamas raudonasis vynas prilaiko aterosklerotinių plokštelių susidarymą. Ši versija buvo smarkiai išreklamuota, paskui sukritikuota, o dabar po truputį vėl reabilituojama. Antroji versija – sūriai ir vitaminas K2. Bet ne pramoniniai pasterizuoti, o šviežio ožkų ir avių pieno.
Italijos paradoksas yra šis: didžiausia pasaulyje vyno gamintoja atrado teisingą, subalansuotą požiūrį į alkoholį. Jos gyventojai išgeria 6,1 litro grynojo alkoholio, bet šio kiekio sudėtyje stiprieji gėrimai sudaro tik 0,6 litro. Antrasis Italijos paradokso ingredientas: ši šalis išgeria daugiausia mineralinio vandens, tenkančio vienam gyventojui (208 litrus). Mineralinio vandens labai daug išgeria ir prancūzai, ir ispanai, vokiečiai.
Kaip bebūtų keista, ilgaamžių ir sveikų širdžių dešimtukas anaiptol nėra abstinentų dešimtukas. Bet žiūrėti reikia ne į gryno išgerto alkoholio kiekį, o į jo kokybę.
Jeigu imsime daugiausiai natūralios fermentacijos vyno suvartojimą vienam gyventojui, matysime tuos pačius sveikų širdžių klubo narius: Liuksemburgas – 46 litrai (6 vieta ilgaamžių sąraše, 10 – širdininkų), Prancūzija (44 litrai – 2 vieta – 1 vieta), Portugalija (42 litrai – 4 vieta – 5 vieta), Italija (35 litrai – 3 vieta – 8 vieta), Ispanija (22 litrai – 1 vieta – 2 vieta).
Ilgai ir sveikai gyvenančių sąrašuose dominuoja sūrių valgytojai: prancūzai, olandai, italai, britai. Ilgai ir sveikai gyvenančių sąrašuose išsiskiria ir tos valstybės, kuriose vienam gyventojui tenka nemažai alyvuogių aliejaus – Graikija, Italija, Ispanija, Portugalija, pietinė Prancūzija, Kipras. Ką mes šioje panoramoje atrodome?
Alkoholio išgeriame daugiausiai, bet kokybinė jo sudėtis anaiptol nėra nei itališka, nei prancūziška: vynas sudaro tik 17 proc. išgerto kiekio (maždaug 3 litrai vienam gyventojui). Kitaip tariant: gryno alkoholio išgeriame 2,5 karto daugiau už italus, bet vyno – 10 kartų mažiau už italus. Mineralinio vandens statistikos apskritai niekur neradau. Ji niekam neįdomi. Sūrių suvalgome labai daug. Bet kokių? Pramoninių, iš pasterizuoto pieno. Šviežio pieno sūrių suvalgome labai mažai.
Alyvuogių aliejus? Graikai jo suvartoja 16 litrų vienam gyventojui, ispanai 10, italai 9, portugalai 7, kipriečiai – 5,5. Visos šios aliejaus valstybės – sveikų širdžių klubo nuolatinės narės! Mes sunaudojame maždaug 0,6 litro. Maždaug tris kartus mažiau už švedus.
Manote, kad visus šiuos skaičius dėlioju rimtai? Ką jūs... Žinau, kad netikėjome ir toliau netikėsime. Lengviau ištverti okupaciją, atkurti valstybę, įstoti į NATO, padidinti tris kartus BVP, paleisti greičiausią internetą pasaulyje, pasistatyti dangoraižių. Bet tik ne pakeisti mitybos įpročius. Šito tai jau ne...
Kai Milano kunigaikštytė Bona Sforca 1518 metais atvažiavo ir atvežė morkas, bulves, salotas, petražoles, vyną ir liepė į rankas paimti šakutes, lietuvių bajorai vos nenumirė iš siaubo. Vieną dieną Bona liepė paragauti alyvuogių aliejaus, ir tada Radvilos sukūrė nuodų – baisių, žalių, karčių nuodų istoriją. Praėjo penki šimtai metų, bet mes vis dar tikime tam tikromis istorijomis.
Šaltinis: 15min
