Čikaga teigia esanti Vidurio vakarų transporto sostine. Tačiau Ilinojaus transporto sistema jau seniai negauna būtino dėmesio ir investicijų, tad vietoj to, kad žengtų į priekį, po truputį ritasi atgal.
Po ilgus dešimtmečius trukusio aplaidumo ir abejingumo infrastruktūrai, Ilinojus privalo imtis griūvančios infrastruktūros, kol ji nenusitempė į duobę visos valstijos ekonomikos. Nuo sausio darbą pradedant naujam gubernatoriui ir neliekant priešpriešos tarp valstijos vadovo ir įstatymų leidėjų, tikimybė, kad bus skiriama dėmesio ir inftastruktūrai, yra didesnė nei pastaraisiais metais.
Meras Rahmas Emanuelis ir būrys Čikagos priemiesčių merų bei regionų planuotojų, antradienio susirinkimo metu pasiūlė padidinti valstijos benzino akcizą iki 30 centų už galonų, kad būtų surinkta daugiau lėšų kelių remontui ir viešojo transporto atnaujinimui. Didesni mokesčiai nepatinka niekam, tačiau valstijos 19 centų už galoną akcizas nebuvo keliamas nuo 1990-ųjų. Tai reiškia, kad realių pajamų iš benzino akcizo šiandien yra gaunama maždaug perpus mažiau nei tuomet.
Iš benzino pardavimo surenkami pardavimo mokesčiai keliauja į bendruosius valstijos ir municipalinius biudžetus ir nebūtinai yra panaudojami transporto sistemos renovacijai.
Tokio šykštumo rezultatai yra matomi visur. Keliuose, kurių taip ir neprisiruošiama renovuoti, transporto kamščiai yra tapę norma. Daugiau nei pusė Metra sistemos tiltų yra daugiau nei 100 metų amžiaus, o kai kurie vis dar yra pagaminti iš medienos. Dėl pasenusių geležinkelio signalų ir lokomotyvų, kuriems jau seniai laikas į pensiją, vėlavimai yra dažnas reiškinys.
„Mes bandėme marinti badu transporto sistemą ir jos papildomai nefinansuoti, – sakė Emanuelis trečiadienį. – Jei manote, kad tai, kas buvo daroma iki šiol, yra efektyvu ir pasiteisina, tuomet palaikykite tą pusę.“
Nuo 1990-ųjų Ilinojus „išbandė praktiškai visus įmanomus šaltinius, kad tik nereikėtų kelti benzino akcizo mokesčio, o dabar neliko jokių alternatyvų“, sako buvęs Mieso transporto centro direktorius Stephenas Schlickmanas.
Panašu, kad vienintelis realus infrastruktūros problemų sprendimas yra mokesčio degalams kėlimas, kad ir koks nepopuliarus jis garantuotai bus, mat tik tai gali užtikrinti pastovias įplaukas, skirtas išimtinai tik infeastruktūros gerinimui.
Tiems, kas nerimauja, jog didesnis antkainis neigiamai atsilieps mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms, kai kurie politikai turi sprendimą – susieti akcizo didinimą su minimalios algos didinimu.
Būtent tokį sprendimą per kitą susirinkimą trečiadienį pasiūlė į miesto iždininko postą kandidatuojantis progresyvių pažiūrų demokratas, miesto tarybos narys Ameya Pawaras (47-oji apylinkė). Akcizo didinimo siejimą su minimalaus atlyginimo kėlimu iki $15, pritaria ir Kaimynystės technologijų centro valdymo reikalų viceprezidentė Jacky Grimshaw.
Regioninių transporto reikalų administracijos (RTA) pirmininkas Kirkas Dillardas trečiadienį priminė, kad Ilinojus yra tarp 10 valstijų, mažiausiai surenkančių pajamų iš benzino akcizo savo kelių, tiltų ir viešojo transporto priežiūrai ir remontui. Pasak jo, modernios ekonomikos sąlygomis tokia situacija nėra tvari.
„Aplinkinių valstijų, ypač Indianos ir Ajovos, gubernatoriai tai jau suprato“ ir padidino akcizus degalams, sakė Dillardas. Štai Indianoje benzino akcizas pernai buvo padidintas nuo 18 iki 29 centų už galoną. Viskonsine ir Ajovoje akcizas yra 31 centas. Nuo 2012 metų akcizus degalams padidino mažiausiai 24 valstijos.
Prie Ilinojaus infrastruktūros problemų prisideda ir tai, kad federalinė valdžia – kaip ir Ilinojus – taip pat nesirūpina rinkti lėšų iš degalų pardavimo. Federalinis akcizo mokestis vis dar yra 18.4 cento už galoną, nekinta nuo 1993-ųjų ir nėra perskaičiuojamas pagal infliaciją. Dėl to Ilinojui tampa dar sunkiau kreiptis pagalbos į Vašingtoną.
Tačiau tuo metu, kai įstatymų leidėjai Springfilde ir Vašingtone atidėlioja sprendimus, infrastruktūros priežiūros ir remonto kainos kyla. Kai paskutinį kartą RTA atliko tokius skaičiavimus, paaiškėjo, kad norint per dešimt metų pilnai atnaujinti Čikagos regiono viešojo transporto sistemą, tai kainuotų $37 milijardus. Tikėtina, kad dabar šis skaičius būtų beveik $40 milijardų.
Delsti nebėra kada. Kai vieną gražią dieną griūvanti infrastruktūra pradės ne tik kelti nepatogumus, bet ir pareikalaus žmonių gyvybių, bus per vėlu imtis iniciatyvos.
