„Vaikams, augantiems tos pačios lyties šeimose, sekasi kaip ir jų bendraamžiams arba geriau“, – skelbia antraštė straipsnio, parašyto vieno australų akademiko ir išspausdinto New York Times, Washington Post, Guardian bei daugybės kitų žiniasklaidos priemonių. Vaikai, auginami tėvų, kuriuos traukia tos pačios lyties asmenys, „bendrosios sveikatos atžvilgiu laikosi puikiai“, „jų šeimos tikrai gerai sutaria, – sako Simonas Crouchas. – Iš tiesų, šiais atžvilgiais jiems sekasi geriau nei vidutiniškai, tačiau jie yra „stigmatizuojami“, – tai visiškai paaiškina, kodėl kai kuriose srityse jų „rezultatai yra prastesni“. Taigi, mums reikia rasti būdą stigmos atsikratyti...“
Ši istorija visiems pažįstama, ir jei kažkas ją skaitydamas išgyvena tikrą deja vu, taip yra todėl, jog tokias pat optimistiškas antraštes jau regėjome prieš metus, kai buvo paviešinti Vaiko sveikatos tos pačios lyties šeimose tyrimo (Australian Study of Child Health in Same-Sex Families – ACHESS) tarpiniai rezultatai. Šio projekto administratorius Dr. Crouchas, homoseksualumo neslepiantis vyras, auginantis penkiamečius dvynius berniukus, ir jo Melburno universiteto komanda galutinių rezultatų nelaukė, mat troško gerąsias naujienas kuo greičiau pranešti visuomenei, diskutuojančiai dėl tos pačios lyties porų galimybės įsivaikinti ir naudotis surogatinių motinų paslaugomis.
Dabar, kai Dr. Croucho gyvenamoje Viktorijos valstijoje artinasi rinkimai ir debatai dėl tos pačios lyties porų galimybės įsivaikinti vyksta politiniu lygmeniu, jis dar labiau suinteresuotas parodyti, kodėl liberalusis klausimo sprendimas būtų pateisinamas. Tačiau, kaip jau anksčiau nurodė ne vienas mokslininkas, ACHESS tyrimas nesuteikia jokio pagrindo leisti tos pačios lyties asmenims įsivaikinti ir apskritai negali suteikti informacijos priimti jokių politinių sprendimų, susijusių su tos pačios lyties poromis ir jų jau turimais ar trokštamais vaikais.
Tai gali būti, kaip giriamasi, „didžiausias šio pobūdžio tyrimas“, tačiau tai nėra tyrimas, kuris leistų atsakyti į klausimą, kaip sekasi homoseksualų „šeimose“ augantiems nepilnamečiams. Nėra, nes tyrime dalyvavusių tėvų imtis nereprezentatyvi. Nes patys vaikai nebuvo apklausiami atskirai nuo jų tėvų. Nes pasirinktas metodas garantuoja, jog tos pačios lyties tėvai pasirodys palankiausioje šviesoje.
Kokio pobūdžio tyrimas iš tiesų yra ACHESS? Jo imtį sudaro asmenys, patys nutarę užpildyti internete pateiktą anketą. Apklausoje dalyvavo 315 homoseksualų, drauge besirūpinančių 500 vaikų (dalis jų taip pat pildė klausimyną), kurių amžius - iki 17 metų. Devyniasdešimt vienas vaiką ar vaikus auginantis asmuo nurodė esąs vyras, 400 - moterys, likusieji devyni rinkosi kitą lytį. Daugeliu atvejų šie asmenys buvo atrinkti tyrimui naudojantis elektroninių pašto dėžučių adresų duomenų bazėmis, sukauptomis tokių organizacijų kaip „Australijos gėjai tėvai“ (Gay Dads Australia) ir Viktorijos „vaivorykštinių šeimų“ taryba (Rainbow Families Council of Victoria). Taip pat pasitelkiant „gėjų ir lesbiečių spaudą, dalinant skrajutes gėjų ir lesbiečių socialinėse ir paramos grupėse, tyrėjams lankantis gėjų ir lesbiečių bendruomenės renginiuose“. Atrankai naudotas ir „sniego gniūžtės“ metodas – respondentai patys skatino apklausoje dalyvauti kitus jų pažįstamus vaikus auginančius homoseksualus.
Tiesa, taip pavyko užverbuoti daugiau asmenų (ypač – vyrų), nei dalyvavo ankstesnėse panašaus pobūdžio studijose, bet dėl dydžio imtis netapo reprezentatyvi visų tos pačios lyties šeimų atžvilgiu. Tai vadinamoji „patogioji imtis“, sudaryta iš lengvai randamų asmenų bei jų draugų.
Palyginkite šį atrankos metodą su taikytuoju didelį LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų) teisių šalininkų ažiotažą sukėlusiame Naujų šeimų struktūrų tyrime (New Family Structures Study - NFSS), atliktame JAV sociologijos profesoriaus Marko Regneruso. Čia pirmiausia buvo apklausti 15 tūkstančių atsitiktinai pasirinktų 18–39 metų asmenų, siekiant identifikuoti tuos, kurių vaikystėje vienas tėvų turėjo tos pat lyties partnerį. Apklausos leido rasti 175 suaugusiuosius, teigusius, jog homoseksualius santykius buvo užmezgusi jų motina, ir 73, tą patį teigusius apie savo tėvus. Pagrindiniai tyrimo klausimai dalyviams nebuvo atskleisti iki pat momento, kai pradėti vykdyti interviu.
Tuo tarpu ACHESS apklausų dalyviai, priešingai, puikiai suprato studijos prigimtį ir jos politinę svarbą. Dauguma savanorių atėjo iš organizacijų, kurios, be jokios abejonės, turi visuomeninių bei politinių tikslų. Kokių priežasčių turime manyti, jog jų pačių pateiktam jų vaikų gerovės vertinimui įtakos neturėjo tai, ką vadiname „socialiniu pageidaujamumu“ – respondentų tendencija pateikti tuos duomenis, kurie jiems atrodo patrauklesni, socialiai priimtinesni, palankiau juos vaizduojantys visuomenėje?
