Pastarieji penkeri metai
The Last 5 Years
Režisavo: Richardas LaGravenese. Vaidina: Anna Kendrick, Jeremy Jordan, Meg Hudson, Natalie Knepp, Gina Sarno, Alan Simpson
Kokia gi šv. Valentino dienos šventė be specialiai tai progai išleisto romantinio filmo? Šiais metais pasirinkimas didžiuosiuose ekranuose kaip niekad gausus: skandalingojo bestselerio „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ekranizacija, krikščioniškas filmas apie meilę „Tikroji romantika“ ir miuziklas „Pastarieji penkeri metai“.
Pastarasis filmas, kaip galima suprasti iš pavadinimo, pasakoja apie poros tarpusavio santykius pastaruosius penkerius metus. Džeimis yra jaunas, talentingas ir populiarus romanistas, kuris įsimyli prasimušti bandančią aktorę Ketę. Jųdviejų istorija yra papasakojama praktiškai vien per dainas: Ketės dainos prasideda jų santuokos pabaigoje ir juda laiku atgal į jų santykių pradžią, o Džeimio atliekami kūriniai prasideda jų romano pradžioje ir chronologiškai juda santykių pabaigos link. Jie susitinka santykių viduryje, kai Džeimis pasiperša.
Tai yra tiesiog puikiai sukurptas filmas, pastatytas pagal neilgai Niujorke rodytą, tačiau genialų Jasono Roberto Browno to paties pavadinimo miuziklą, kuris buvo trumpam atgaivintas 2013 metais. Juostos režisierius Richardas LaGravenese šį filmą traktavo kaip dramą, ne miuziklą, o tokio kūrybinio proceso rezultatas – puiki ir labai įtikinama istorija, kuri tiesiog yra papasakota per dainą. Žiūrovų laukia daugybė puikių pagrindinių veikėjų duetų ir keletas įspūdingų muzikinių numerių, vykstančių Manhatano gatvėse. Tai yra vienas tų miuziklų, kuris savo struktūra ir forma labai įtinka net šio žanro ypatingai nemėgstantiems žiūrovams, kartais priverčiantis užsimiršti, kad dialogai ekrane yra ne iškalbami, o išdainuojami.
Įdomu yra tai, kad režisierius niekada nematė miuziklo pastatymo ir šiuo kūriniu susižavėjo išimtinai tik dėl jo muzikos – ypatingą įspūdį jam paliko Džeimio partija. Iš tiesų muzika čia yra nepaprastai svarbi ir viską pasakanti – tai miuziklas, kurio galima klausytis užsimerkus. Pirmasis Browno pastatymas buvo labai unikalus: dainos buvo atliekamos pakaitomis, kaip solo partijos (išskyrus vienintelį duetą piršlybų Centriniame parke metu) – taip kūrėjas norėjo parodyti, kad šie du mylimieji savo santykiuose visą laiką vienas su kitu prasilenkdavo. Kad ir koks giliaprasmis buvo Browno sceninis sprendimas, LaGravenese sumaniai jo atsisako bei apsaugo žiūrovus nuo nejaukios perdėm art house kino nuotaikos ir neverčia mūsų stebėti po vieną savo istorijos pusę pasakojančių herojų, o pakviečia kiekvieną į savo antrosios pusės dainas.
Filmas išlaiko miuziklo atmosferą ta prasme, kad yra absoliučiai nuoširdus ir nešališkas, emocionalus be nereikalingo sentimentalumo, jaudinantis, tačiau taip iki galo ir neatsakantis į klausimą (o ar įmanoma į jį atsakyti?), kuris partneris kaltas dėl žlugusių santykių. Pagrindiniai aktoriai – Jeremy Jordanas ir Anna Kendrick – parinkti puikiai ir nuostabiai dera tarpusavy. Tai vienas tų retų atvejų, kai ekrane nereikia jokių atvirų meilės scenų, kad žiūrovai pajustų ypatingą herojų meilę, tarpusavio trauką ir aistrą. Holivudas, kuris mėgsta pasiteisinusias strategijas naudoti ad nauseam, tą patį daro ir su Anna Kendrick, kuri jau tampa etatine miuziklų aktore („Pitch Perfect“, „Into The Woods“) – laimei, ji gali didžiuotis ne tik nepriekaištingu plataus diapazono vokalu, bet ir aktorine meistryste. O šiame vaidmenyje ji sublizga taip, kad atrodo, jog jis būtų parašytas specialiai jai.
„Pastarieji penkeri metai“ pasižymi labai paprasta vizualine estetika, šiek tiek primenančia studentišką filmą. Turint galvoje, kad pagrindiniai herojai yra vos 20-metį perkopę jaunuoliai, toks sprendimas juostai suteikia realistiškumo. Režisierius sąmoningai vengė paversti juostą ekstravagantiška, puošnia, tačiau dirbtine miuziklo ekranizacija, tokia kaip „Čikaga“ ar „Mulen Ružas“. Net ir siekiant išlaikyti autentiškumą, šioje juostoje buvo, kur tobulėti, mat jai kartais pritrūksta stilistinio vieningumo, ir atrodo, kad tai tėra generalinė repeticija be apšvietimo, kostiumų ar leidimų filmuoti viešose vietose. Tačiau tai turi vieną labai svarbų pliusą – kinematografiniai triukai nenukreipia mūsų dėmesio nuo nesumeluotų ir būtinai kažką ir mūsų gyvenime primenančių emocijų, išrašytų pagrindinių veikėjų veiduose. Nenustebtume, jei ateityje meno akademikai ims naudoti šią juostą kaip sėkmingo miuziklo perkėlimo į didįjį ekraną pavyzdį.
