Rusai nemoka pralaimėti.
Žinoma, konstatuoti šį faktą – tas pats, kaip priekaištauti serijiniam žudikui, kad jam trūksta gerų manierų. Tačiau, nepaisant to, tai irgi labai ryškus šios žmonių grupės bruožas, kuris eilinį kartą parodo pasauliui, su kuo jis turi reikalų, kaip nors bendraudamas ar bendradarbiaudamas su taip vadinama rusų tauta (būtent visa rusų tauta, o ne tik Rusijos valdžia). Kodėl „taip vadinama“? Todėl, kad net pats vardas „Rusia“ yra Didžiosios Ordos moskoviškųjų įpėdinių pavogtas iš tikrosios ir pirmosios Rusios – Ukrainos. (Na, o jau mūsų laikais vagys nusprendė panaikinti visus nusikaltimo pėdsakus ir iš savo mokyklinių vadovėlių bei rusiškojo Vikipedijos varianto ištrynė terminą „Kijevo Rusia“. Logika paprasta – tos valstybės gyvavimo laikais tokio pavadinimo nebuvo. Visiškai teisingai – nebuvo. Kaip nebuvo ir nėra terminų „Londono Anglija“ arba „Paryžiaus Prancūzija“. Valstybinės sienos laikui bėgant kito, tačiau Anglija arba Prancūzija buvo tik viena, taip pat kaip ir Rusia – kuri būtent taip ir vadinosi, be jokio papildomo patikslinimo „Kijevo“. O Moskovija dar ir XVI amžiuje europietiškuose žemėlapiuose buvo žymima kaip „Didžiosios Totorijos“ dalis – ir iš tiesų, prievolę Krymo chanui mokėti nustojo tik Petras I.)
Tačiau, deja, šiandien rusais vadinti reikia tuos, kurie ne tik neturi teisės į šį vardą, tačiau ir visiškai jį diskreditavo. Beje, turiu pabrėžti štai ką – kadangi aš ne nacistas, žmonių priklausymą rusų tautybei skiriu šiuolaikine „tautiškumo“ prasme, t.y. ne pagal kraują ir net ne pagal pilietybę ar gyvenamąją vietą (šie žmonės – tai Rusijos gyventojai, tačiau nebūtinai rusai, apie kuriuos kalbu; šie du terminai didžiąja dalimi sutampa, tačiau nėra absoliučiai identiški), o pagal mentalitetą. O iš tokio požiūrio taško jau seniai laikas pripažinti, kad absoliuti rusų dauguma (apie kurią aš ir rašau) ir jų nekenčiami keli procentai „nacionalinių išdavikų“ (paskutiniai dar ne visai užsmaugti laisvės ir civilizacijos šalininkai Rusijoje) – tai dvi skirtingos tautos. Tos dvi tautos yra genetiškai giminingos, tačiau jas skiria neįveikiama mentalinė bedugnė (mano manymu, ši situacija labai primena arabus ir žydus, tik yra dar beviltiškesnė). Ir taip, kaip būtų keista, jei žydai tvirtintų, kad yra tikrieji arabai, taip ir šiems porai procentų Rusijos gyventojų reikėtų sau pasirinkti kažkokį kitokį pavadinimą, kuris leistų jiems atsiriboti nuo negrįžtamai diskredituoto pavadinimo „rusai“. Štai toks nedidelis istorinis-geografinis diskursas. Tačiau kalba eina ne apie išimtis, o apie taisyklę.
Taigi, kaip ir sakiau, rusai nemoka pralaimėti. Tiesą sakant, laimėti jie irgi nemoka. Laimėję rusai – tai tiesiog pasišlykštėtinas reginys. Beje, gyvuliškas bliovimas kiaurą naktį po savo tautiečių langais „Ru-si-ja!!! Ru-si-ja!!!“, kai šalies futbolo komanda patenka į kokį nors ketvirtfinalį (aukščiau jai vis tiek pakliūti nepavyksta) – tai dar toli gražu ne pats blogiausias dalykas. Patį baisumą savo pačių kailiu patyrė praktiškai visos tautos ir šalys, kuriose Rusija laimėjo karą (na, o jei nelaimėjo, tai nors atsiplėšė kokį nors gabalą teritorijos). Masiniai prievartavimai, totalus plėšikavimas, žudymai, kankinimai, patyčios. Išimtimis nebuvo net pačios Rusijos teritorijos, atkovotos pilietinio arba Antrojo pasaulinio karo metu. Taip rusai elgėsi visais laikais – ir iki bolševikų, ir po jų, iki pat šių dienų, kai lygiai tas pats vyksta užimtojo Donbaso teritorijoje. Taip, žinoma, teisybės dėlei turime pasakyti, kad istoriškai panašiai elgėsi daugelis užkariautojų. Tačiau, visų pirma, tai, kas buvo laikoma normaliu elgesiu hunų ir Čingischano laikais, tikrai nebelaikoma norma XX-ajame, o juo labiau – XXI-ajame amžiuje. O, visų antra, nors daugybės kitų tautų užkariautojai irgi grobė bei plėšikavo, jie paprastai nesiekė griauti, teršti ir naikinti svetimo gero be jokios praktinės naudos, vien tam, kad pasijuoktų iš drįstančių gyventi oriai, švariai ir gerai, vien tam, kad sunaikintų orkų mentalitetui nesuvokiamą ir nepakeliamą grožį. Pavyzdžiui, pasisavinti prabangų servizą galėjo ir vokiečių, ir prancūzų kareivis. Tačiau į tą servizą prišlapinti, pro langą išmesti rojalį (aišku, prieš tai specialiai vien dėl to užtempus jį į paskutinį aukštą!), tarpusavy rungtyniauti į upę mėtant kompozitorių biustus, pergalę švęsti masiškai šlapinantis ir tuštinantis ant senovinio Reichstago pastato ir dar gausybe panašių poelgių, kurių net neišvardinsi – tai grynai rusiškas „know-how“. Neveltui pats populiariausias pergalės (ir ne tik karinės, apskritai bet kokios pergalės) įvaizdis pas rusus – analinis išprievartavimas. Tai labai daug ką apie juos pasako. Jau nekalbant apie tai, kad šiuo aktu visiems tiesiogine ir perkeltine prasme nuolat grasinanti tauta yra ta pati, kuri tiesiog verda iš neapykantos homoseksualams. Net kyla pagunda paklausti, iš kur tokia neapykanta – nes „neduoda“? Tačiau, savaime suprantama, reikalas ne tame. Tiesiog rusai nekenčia tų, kurie šį aktą atlieka savo noru, nes jiems patiems yra labai svarbu, kad tai būtų būtent išprievartavimas. Net seksas jiems yra reikalingas ne pats dėl savęs (ir jau tikrai ne kaip giminės pratęsimo priemonė), o kaip pasityčiojimo ir pažeminimo procesas.
Kaip, beje, ir apskritai visos pergalės – ne tik kare, bet ir sporte, politikoje, visur. Normaliame pasaulyje varžovai, iki kol pasiekiamas galutinis rezultatas, gali elgtis itin agresyviai: nuo boksininkų, žadančių „sunaikinti“ priešininką, iki politikų, aršiai kritikuojančių kitus kandidatus rinkiminės kampanijos metu. Tačiau vos tik vienas iš jų laimi, jis paspaudžia pralaimėjusiajam ranką, o, esant būtinybei, ir padeda jam atsistoti (o toliau jie net gali sėkmingai dirbti toje pačioje komandoje). Tačiau rusas tokiu atveju išsišiepęs nuo ausies iki ausies puls aršiai talžyti parkritusį varžovą: „Še tau! Ką tu prieš mane! Va taip! Aš tau parodysiu!“. Tokia visada yra rusiškos pergalės esmė, tik, priklausomai nuo situacijos, talžymas yra arba tiesioginis, arba perkeltinis. Pati pergalė gali būti kiek nori abejotina, neverta ar net nuostolinga – rusams tai nesvarbu. Jiems svarbiausia – sutrypti ir pažeminti. Jie dėl to yra pasiruošę bet kokiai asmeninei aukai (jau nekalbant apie svetimus praradimus). „Parodyti“ Ukrainai, „parodyti“ Amerikai, „parodyti“ visam pasauliui.
Pati pergalė gali būti kiek nori abejotina, neverta ar net nuostolinga – rusams tai nesvarbu. Jiems svarbiausia – sutrypti ir pažeminti. Jie dėl to yra pasiruošę bet kokiai asmeninei aukai (jau nekalbant apie svetimus praradimus).
Štai kodėl pergalės rusams yra kenksmingos ir primygtinai nerekomenduojamos. Tai galioja bet kokiai sričiai, kad ir kiek toli nuo politikos ji būtų – nesvarbu, ar tai sportas, ar dainų konkursas. Jiems viskas ir visada yra politinis klausimas, o tas klausimas visada yra toks svarbus, kad jis pateisina visas priemones.
Mes visi gerai prisimename, kaip Sočio olimpiada tapo tramplinu Krymo okupacijai (apie ką sveiko proto žmonės iš anksto bandė perspėti, tačiau mūsų, kaip visada, niekas neklausė). O štai dabar aiškėja, kad mažiausiai 15 tuometinių rusų medalininkų ant laimėtojų pakylos užlipo tik todėl, kad, atliekant dopingo tyrimus, jų šlapimas buvo pakeistas kitais mėginiais (ir viso buvo pakeista apie 100 mėginių, tačiau kitiems laimėti nepadėjo netgi dopingas). Tačiau dar siaubingesnis yra į viešumą iškilęs faktas, kad ši operacija buvo vykdoma pačiu aukščiausiu vyriausybiniu lygmeniu. Rusai niekur ir niekada nežais pagal taisykles, tad ir kviesti jų į padorias varžybas ar konkursus neverta (tik kada mūsų neišmanėliai pagaliau tai supras?).
Tačiau „Eurovizijos“ pakeitus šlapimo mėginį nelaimėsi. Džamalos pergalė suteikė galimybę ne tik pasidžiaugti už talentingą dainininkę (beje, su operiniu išsilavinimu) ir visą ukrainiečių tautą (kurios neatsiejama dalimi yra ir Krymo totoriai), bet ir pasigrožėti puikia visos Rusijos – nuo internetinių komentarų iki nacionalinės televizijos kanalų ir net aukštų politikų – masine isterija. Ypač juokingai kaltinimai „politizavimu“ skamba iš lūpų tų, kurie patys visada politizuoja kiekvieną pirstelėjimą. Taip, Džamalos pergalė tapo politine Ukrainos pergale, ypač aktualia šiandien, kai Krymas ir vėl yra okupuotas rusų armijos, o Krymo totoriai, „gavę“ iš rusų savąjį Holokaustą 1944-aisiais (siaubingomis deportacijų ir tremties sąlygomis buvo sunaikinta praktiškai pusė visų Krymo totorių!), ir vėl išgyvena stiprėjančią represijų bangą. Tačiau, skirtingai nuo to, ką apsiputoję loja rusai, šią pergalę užtikrino būtent dainininkės, sugebėjusios pakelti iš esmės labai „popsišką“ konkursą į kur kas rimtesnį lygmenį, talentas. Tai neigti – tai ištraukti savo pralaimėjimą iš kategorijos „nieko tokio, visiems pasitaiko“ ir paversti gėdingu pajuokos objektu.
Tačiau rusai nemoka pralaimėti, nes jie nesugeba rungtis sąžiningai. Jų supratimu – sąžiningieji yra mulkiai, o laimi tie, kurie sugeba visus apgauti. Jie pagal save vertina visą likusį pasaulį, todėl visur ir visada įžvelgia klastą, sąmokslą, apgavystę. O tai reiškia – jie niekada iš savo pralaimėjimų neišmoksta tikrosios pamokos.
Jurijus Nesterenka
