Režisavo: Theodore Melfi. Vaidina: Taraji P. Henson, Octavia Spencer, Janelle Monáe, Kevin Costner, Kirsten Dunst, Jim Parsons
„Matematikos pamokos tokios sunkios!“, 1992-aisiais ištarė paauglė kalbanti Barbė, ir sukėlė kontroversiją. Tad pakelkime vis dar šiek tiek šventines taures už „Paslėptus skaičius“, filmų apie matematiką „Rokį“.
Rimtas klausimas: ar žinojote, kad prie „Merkurijaus“ programos sukūrimo bei paleidimo ir JAV pergalės prieš Sovietų Sąjungą kosmoso lenktynėse smarkiai prisidėjo trys afroamerikietės matematikės, 1962-aisiais dirbusios NASA? To nežinojo praktiškai niekas – štai kodėl „Paslėpti skaičiai“ yra ne tik labai smagus, bet ir informatyvus filmas.
Čia nėra jokių kinematografinių triukų ar naujovių: režisierius Theodore’as Melfis („St. Vincent“) tiesiog perkelia į kino ekraną savo paties su Allison Schroeder parašytą scenarijų pagal Margot Lee Shetterly negrožinės literatūros knygą. Tokia strategija pasiteisino. Šiai istorijai nereikia jokių specialiųjų efektų – ją tiesiog reikia papasakoti. O kai tai daroma pasitelkiant tris labai stiprias aktores pagrindiniuose vaidmenyse, tai išeina į naudą ir šiai istorijai, ir visam pilietinių teisių judėjimui.
Taraji P. Henson yra tiesiog puiki matematikos vunderkindės Katherine Johnson, kurios ypatingas talentas 1961-aisiais atvedė ją į NASA, vaidmenyje. Dabar 98-erių Johnson jau turi savo vardu pavadintą tyrimų laboratoriją, tačiau tuo laiku, kai ji ir jos kolegės Mary Jackson (stebėtinai puikiai vaidmenį atlikusi dainininkė Janelle Monáe) ir Dorothy Vaughan (kaip visada nuostabi Octavia Spencer) atvyko į segregacijos valdomą Virdžinijos valstiją dirbti su kosmoso programa, lengva tikrai nebuvo. Jos buvo vadinamos „spalvotaisiais kompiuteriais“ – taip tais laikais buvo vadinami matematikai, kurie kurdavo, atlikdavo ir tikrindavo visus skaičiavimus, t.y., kompiuterių darbą.
Katherine pirmoji iš trijulės yra pakeliama pareigose ir perkeliama į Kosmoso darbo grupę. Jos vadovas Alas Harrisonas (labai čia tikęs Kevinas Costneris) mato jos talentą, nors akivaizdžiai labiau simpatizuoja jos kolegai Paului Staffordui (kaip laikotarpiui ir priklauso, rasistiškas Jimas Parsonsas). Tačiau būtent Harrisonas imasi veiksmų, sužinojęs, kad Katherine kas kartą reikia nueiti apie pusę mylios iki artimiausio „spalvotųjų moterų tualeto“.
Mary tenka kreiptis į teismą vien tam, kad gautų leidimą lankyti vakarinius kursus, reikalingus norint kandidatuoti į atsilaisvinusią darbo vietą inžinerijos padalinyje. Monáe su vaidmeniu susitvarkė puikiai, demonstruodama (taip pat ir kitoje juostoje „Moonlight“), kad yra pajėgi sukurti sėkmingą aktorinę karjerą, ne tik muzikinę.
Pati geriausia yra, žinoma „Oskaro“ laureatė Spencer, už vietą po saule kovojanti su savo vadove ponia Mitchell (Kirsten Dunst), kuri atsisako suteikti Dorothy vadovaujamas pareigas, nors ji ir atlieka visą į tas pareigas patenkantį darbą.
Nors pagrindinėms juostos veikėjoms kiekviename žingsnyje tenka susidurti su subtiliu (o kartais ir labai atviru bei piktybišku) rasizmu, tai nėra „gerųjų“ kova su „blogiukais“. Baltaodžiai filmo veikėjai vaizduojami kaip iš esmės puikūs žmonės, kurie tiesiog elgiasi taip, kaip yra priimta visuomenėje – o kai kurie ir yra pasiryžę griauti nusistovėjusias tradicijas.
Juostoje labai mažai dėmesio skiriama asmeniniams šių moterų gyvenimams – juk įdomiausia yra jų veikla. Dorothy pamato potencialą naujose IBM mašinose, kurias išbando siekiant pagreitinti kosmoso programos vystymąsi. Mary pareiškia teisėjui, kad panaikindamas segregaciją baltųjų mokykloje ir leidęs jai ją lankyti, jis įeis į istoriją. Didžiausios kliūtys teko Katherine, kuriai teko kovoti su griežta NASA taisykle nesuteikti darbuotojoms moterims prieigos prie įslaptintos informacijos. Tačiau nieko nėra neįmanomo, kai esi ta, kurią astronautas Johnas Glennas (Glenas Powellas) vadina „protingąja“ ir atsisako naudotis bet kokia technika, kol jos nepatikrina ir nepatvirtina Katherine.
Jau nuo pirmųjų filmo kadrų Melfi pasirenka itin sentimentalų toną, kuris ypač gali užkliūti save intelektualais laikantiems žiūrovams. Tačiau jis šioje srityje yra patyręs, mat jau režisavo tokį pat sentimentalų ir tiesiog puikų filmą „St. Vincent“ su Billu Murray pagrindiniame vaidmenyje.
Gal pasakojimas dėl savo sentimentalumo kartais atsiduria ant banalumo ribos, tačiau jis yra įtraukiantis ir priverčiantis „sirgti“ už pagrindines veikėjas. Daug filmų yra vadinami „įkvepiančiais“, tačiau „Paslėpti skaičiai“ iš tiesų nusipelno tokio apibūdinimo.