Praėjusios savaitės pabaigoje, eidamas 90-uosius metus, mus paliko „Bliuzo karaliumi“ tituluojamas gitaristas ir dainininkas BB Kingas. Amžinatilsį Kingas, išgarsėjęs tokiais savo hitais, kaip „My Lucille“, „Sweet Little Angel“ ir „Rock Me Baby“, mirė miegodamas savo lovoje Las Vegase.
Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Indianoloje, Misisipėje, 1925 m. rugsėjo 16 d. kaip Riley B. Kingas, būsimasis „Bliuzo karalius“ koncertuoti pradėjo 5-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ir padarė įtaką visai kartai naujų muzikantų bei dirbo kartu su garsiausiais visų laikų atlikėjais. Vienas geriausių pasaulyje gitaros virtuozų pastaraisiais mėnesiais sunkiai sirgo, o neseniai buvo nuvežtas į ligoninę dėl su diabetu susijusios ligos.
Kingo kolegos muzikantai atidavė jam paskutinę pagarbą socialiniuose tinkluose. Ilgametis bičiulis ir bliuzo puristas Ericas Claptonas į savo „Facebook“ paskyrą įkėlė Kingo atminimui skirtą vaizdo klipą ir išreiškė liūdesį dėl savo „mylimo draugo“ netekties: „Norėčiau padėkoti jam už visą tą įkvėpimą ir padrąsinimus, kuriuos jis davė man, kaip gitaristui, per visus tuos metus, ir už draugystę, kurią mudu dalijomės. Jo muzika dabar beveik yra praeities dalykas, ir nedaug liko žmonių, kurie ją grotų tokiu tyru būdu, kaip BB. Jis buvo švyturys visiems mums, kurie dievina tokio tipo muziką.“
Lenny Kravitzas savo „Twitter“ paskyroje parašė: „BB, žmogus galėtų sugroti tūkstantį natų ir nepasakyti to, ką tu pasakei viena.“
Jam antrino buvęs „bitlas“ Ringo Starras: „Dievas telaimina BB Kingą, taikos ir meilės jo šeimai.“
„Guns N Roses“ gitaristas Slashas pridėjo: „Esu sukrėstas BB Kingo išėjimo. Jis buvo mano mėgstamiausias bliuzo gitaristas ir tikrai nuostabus žmogus.“
Kingas 2009-aisiais buvo apdovanotas penkioliktuoju „Grammy“ apdovanojimu už albumą „One Kind Favor“. Jis taip pat yra įtrauktas tiek į Bliuzo, tiek į Rokenrolo šlovės muziejų gretas. „Rolling Stone“ žurnalo sudarytame 100 geriausių visų laikų gitaristų sąraše jis yra trečias, tik po Jimi Hendrixo ir Duane‘o Allmano. Dar visai neseniai, jau būdamas garbaus amžiaus, Kingas surengdavo po mažiausiai 100 gyvos muzikos koncertų per metus, ypatingą dėmesį skirdamas kalėjimams.
Savo mylima gitara, „Gibson ES-355“, kurią jis meiliai vadino „Lucille“, jis į vieną sujungė džiazą ir bliuzą. Karjeros pradžioje Kingas grojo išskirtinai juodaodžiams, tačiau jo širdį gniaužiantys vokaliniai sugebėjimai ir neginčytinas talentas laikui bėgant užtarnavo jam kur kas platesnę gerbėjų minią. Pats Kingas yra pasakęs: „Groti bliuzą man yra tarsi būti juodaodžiu dukart.“
Tokie jaunesni jo talento gerbėjai, kaip Claptonas ir Steve‘as Milleris, pristatė jį naujai gerbėjų kartai 7-ojo dešimtmečio pabaigoje su tokiais hitais kaip „The Thrill is Gone“. Po jų sekė albumai „Live at County Cook Jail“ ir „BB King in London“. Jo karjera iš naujo įsižiebė 9-ojo amžiaus pabaigoje, kuomet jis atliko duetą su U2 ir išleido dainą „When Love Comes To Town“. Beprasidedant naujam tūkstantmečiui, sulaukęs 75-erių, jis dar kartą pasiekė milžinišką komercinę sėkmę, kartu su Ericu Claptonu sukūręs albumą „Riding With the King“.
Prisimindamas savo ankstyvąsias karjeros dienas, Kingas yra pasakęs: „Aš ištvėriau kur kas daugiau pažeminimų nei norėčiau prisiminti. Koncertavimas segreguotoje Amerikoje, kuomet tave nuolatos stabdydavo ir persekiodavo baltaodžiai policininkai, buvo skaudžiausia, nes tuomet dar nesuprasdavai tikrosios žalos. Tiesiog laikydavai viską viduje.“
Laikui bėgant bliuzo virtuozą pradėjo kviesti į tas koncertų sales, kurios juodaodžiams muzikantams paprastai būdavo uždarytos. Viena labiausiai jam širdin įstrigusių akimirkų nutiko San Fransisko Fillmore West teatre 1968 m., kuomet daugiausiai iš baltaodžių sudaryta publika plojo jam atsistojusi. Vėliau Kingas prisiminė išbaręs savo autobuso vairuotoją, neva šis atvežė jį į ne tą salę, kai pirmą kartą pamatė baltus veidus laukiančių žmonių eilėje. Tais pačiais metais jis taip pat išvyko savo pirmojo turo į Europą. Jis sugrįžo ten dar daug kartų ir sulaukė tokio pat populiarumo, kaip ir namuose.
Kingas kiekvienais metais sugrįždavo ir į Misisipę, aplankyti vaikų, gimusių iš visos eilės skirtingų santykių. Kartą legendinis atlikėjas yra pasakęs: „Damos, draugai ir muzika – be šių trijų dalykų aš nenorėčiau gyventi.“
