Šiomis dienomis pažymėsime neeilinę sukaktį – Lietuvos karinis jūrų laivynas švęs savo garbingą 80 metų jubiliejų. Įsakymas suformuoti LKJL buvo duotas 1935 m. rugpjūčio 1 d., jį pasirašė gen. S. Rastikis, o tam pradžią davė laivas „Prezidentas Smetona“. Paskutiniojo jo kapitono gyvenimo istoriją ir kviečiame paskaityti. Tekstą Amerikos lietuvių spaudai parengė 75-erių lietuvių kilmės amerikietis Henris Gaidis (Henry Gaidis), kuris iki šiol saugo vienintelę Lietuvos karinę vėliavą, neatitekusią sovietams.
Povilas Julius Labanauskas, amerikiečiams draugams geriau žinomas Polo (Paul) vardu, buvo pasižymėjęs Lietuvos laivyno karininkas, elektros inžinierius, „Amerikos balso“ radijo redaktorius. Be visų šių savo gyvenimo pasiekimų jis buvo visa širdimi atsidavęs Lietuvos patriotas. P. J. Labanauskas gimė 1908 metų gruodžio 12 dieną Nemakščiuose, netoli Raseinių.
P. J. Labanauskui besimokant pradžios mokykloje prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kurio metu į Lietuvą įžengė Vokietijos imperijos kariuomenė, kovojusi už savo būtį su iš kitos pusės besiveržusiais rusais. Caras buvo nuverstas ir neilgai trukus įsikūrė Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika. Itin sudėtingomis sąlygomis lietuviams pavyko sukurti savo demokratinę valstybę. P. J. Labanauskas tuomet dar buvo per jaunas dalyvauti šiose kovose, todėl tęsė mokslus mokykloje. Puikiai baigęs pagrindinę mokyklą Labanauskas buvo priimtas į Kauno universitetą ir planavo tapti teisininku. Būdamas studentu jis, kartu su skautais besilankydamas Palangoje, sužinojo, kad Klaipėdos uoste prisišvartavo du minininkai. Pažintis su šiais laivais pakeitė P. J. Labanausko gyvenimą – jis suprato, kad savo gyvenimą norėtų sieti su jūra.
Po šios išvykos P. J. Labanauskas nusprendė palikti universitetą ir siekti jūrininko karjeros. Vienintelė problema tuomet kliudžiusi siekti šio tikslo buvo tai, kad Lietuva neturėjo karinio jūrų laivyno. Nors 1918 m. Lietuva pasiekė savo Nepriklausomybę, jai teko grumtis trijuose frontuose - su bermontininkais, kurie norėjo atkurti carinę Rusiją, su rusų komunistais, kurie siekė išplėsti savo socialistines respublikas, ir su lenkais, kurie bandė išplėsti savo valstybę iki senųjų Lietuvos-Lenkijos valstybės ribų. Dėl šių sekinančių kovų Lietuva neturėjo laiko ir finansinių išteklių sukurti savo karinį laivyną. Be visa to, 1919 m. pasirašyta Versalio taikos sutartis Klaipėdos jūrų uostą sugrąžino Lietuvai, tačiau šis vis tiek buvo valdomas karo nugalėtojų - jo kontrolė buvo perėjusi į prancūzų rankas.
1923 m. tuometinė Lietuvos kariuomenė jėga išvijo prancūzus ir pagaliau Klaipėdos uosto kontrolę sugrąžino Lietuvos valstybei. Itin sudėtingomis sąlygomis buvo įkurta nedidelė jūrų policija, kuri savo funkcijomis buvo panaši į šiuolaikinę pakrantės apsaugą. 1927 m. Lietuvos vyriausybė įsigijo didžiulį karo laivą. Gausiai ginkluotas 61 metro ilgio laivas galėjo talpinti 60 žmonių įgulą ir jo pakako ginti 35 km jūrinei sienai. Vokiškas minų paieškos laivas „M59“ buvo pervadintas į „Prezidentą Smetoną“. Jo kapitonu tapo Antanas Kaškelis, buvęs caro laivyno karininkas.
P. J. Labanauskas, grįžęs iš Klaipėdos, kur apžiūrėjo besisvečiavusius karo laivus, tuometiniam ministrui pirmininkui parašė laišką, kuriame argumentavo būtinybę steigti stiprų ir patikimą karinį laivyną. Tame pačiame laiške P. J. Labanauskas pasiprašė būti nusiųstas į JAV jūrų universitetą (Merilando valstijoje), kad gautų tinkamą išsilavinimą. Dėl biurokratijos jūreiviui tuomet nepavyko iškeliauti, tačiau jis gavo siuntimą į Italijoje esančią Karališkąją jūrų akademiją. 1931 m. akademijoje baigęs mokslus Labanauskas buvo pirmasis tiesiogiai paskirtas karinio jūrų laivyno karininkas.
Laisvu nuo tarnybos laiku P. J. Labanauskas kartu su savo kolega jūrininku Vytautu Kuizinu įsteigė ir vystė itin stiprią Jūrų skautų organizaciją. P. J. Labanauskas vėl buvo išsiųstas į Italiją, kur treniravosi italų kariniuose kreiseriuose, povandeniniuose laivuose. 1934 m. jam grįžus į Lietuvą jis buvo skiriamas į įvairias karines pareigas, patarinėjo jūrų klausimais Lietuvos generaliniam štabui. Karininkas savo mokslus 1938 metais tęsė Prancūzijoje ir galiausiai grįžęs įgyvendino seną svajonę tapti „Prezidento Smetonos“ vadu.
Sakoma, kad svajoti reikia atsakingai. Tapus „Prezidento Smetonos“ kapitonu, P. J. Labanauskui teko susidurti su iššūkiais, kurių neturėjo nei vienas iki tol laivui vadovavęs karininkas. 1939 m. Adolfas Hitleris Lietuvai paskelbė ultimatumą, kuriuo reikalavo Vokietijai sugrąžinti Klaipėdos kraštą. Grasinant karu Lietuvai neliko išeities, regionas buvo atiduotas Vokietijai, o Klaipėda buvo apleista Lietuvos vyriausybės.
1939 m. kovo 22 dieną vokiečių kariuomenė ir jų karo laivai užėmė Klaipėdą. P. J. Labanauskas tuo metu bandė įtikinti vyriausybę imtis veiksmų ir pats išplaukė į jūrą, kad išvengtų laivo užgrobimo. Nors pasipriešinimo nesulaukė, jam teko susidurti su didžiule dilema - vadovauti vieninteliam Lietuvos kariniam laivui, kuris pirmą kartą per istoriją neturėjo galimybės prisišvartuoti savo valstybėje. Lietuvos žmonės, matydami P. J. Labanausko drąsą, ryžosi statyti naują uostą Baltijos jūros pakrantėje. Du mėnesius, kol „Prezidentas Smetona“ buvo jūroje, šimtai savanorių sugebėjo išplatinti Šventosios upės žiotis, pastatyti pirsus ir bangolaužius, taip pat atvedė geležinkelio atšaką į uostą. Įgyvendinus šią, atrodytų, neįmanoma užduotį, „Prezidentas Smetona“ vėl galėjo prisišvartuoti prie savo šalies pakrantės, o P. J. Labanauskas už drąsą ir atkaklumą buvo paaukštintas ir gavo valstybinį apdovanojimą
Nors P. J. Labanauskas tapo nacionaliniu didvyriu, šlovė tęsėsi neilgai. P. J. Labanausko, jo įgulos ir savanorių darbas buvo pasmerktas žlugti, o „Prezidentas Smetona“ niekuomet nebeišplaukė į jūrą, kai A. Hitleris ir J. Stalinas pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą. 1939 m. vokiečiai aneksavo Lenkiją, o 1940 m. Rusija užgrobė Baltijos valstybes. Kaip ir Čekoslovakija anksčiau, Lietuvos vyriausybė savo karinėms pajėgoms įsakė nesipriešinti Rusijos okupacinėms jėgoms.
Okupantai P. J. Labanauskui ir „Prezidento Smetonos“ įgulai įsakė likti laive, o patys jį saugojo. Uostui pradėjo vadovauti Rusijos kariškiai, kurie įgulai laivą leisdavo palikti tik pasitreniruoti ar atsivežti būtiniausių resursų. Neilgai trukus rusai sunaikino iki tol egzistavusią Lietuvos kariuomenę, o jos likučius asimiliavo į savo karines pajėgas.
Prastėjant Vokietijos ir Rusijos santykiams, P. J. Labanauskas sugebėjo rusų apsaugą įtikinti, kad aštrėjant situacijai jiems reikia daugiau treniruočių, kad nebūtų prarasti įgūdžiai. Kapitonui ir dar dviem karininkams buvo leista naudotis nedideliu žvejybiniu laivu ir plaukioti netoli pakrantės. Prieš pasitraukdamas iš „Prezidento Smetonos“, kapitonas nukabino ir su savimi pasiėmė Lietuvos vėliavą, ją garbingai išsaugojo visą savo gyvenimą, o vėliau perdavė šio straipsnio autoriui.
P. J. Labanauskas būdamas skautu išmoko valdyti nedidelius laivus, todėl suprato, jog tai - puiki galimybė pabėgti. Prasidėjus netikėtai audrai, o jų laivo nematant rusų kariškiams, šie pakeitė kursą ir mažu bei trapiu žvejybiniu laivu pasuko į audringą Baltijos jūrą. Net 8 valandas trukęs galinėjimasis su bangomis jūreiviams leido atsidurti tuomet vokiečių okupuotame Klaipėdos uoste. Pabėgę nuo rusų P. J. Labanauskas su savo kompanionais iškart buvo sulaikyti vokiečių. Po mėnesį trukusių apklausų visi jie buvo nusiųsti į Gleisgardeno koncentracijos stovyklą Prūsijoje. Netrukus jūrininkai buvo išskirti, o P. J. Labanauskas nusiųstas į Berlyną dirbti pavojingų chemikalų gamykloje. Jais apsinuodijus kariškis pateko į ligoninę, kur pradėjo regzti naują pabėgimo planą. JAV ambasadoje dirbę draugai diplomatai P. J. Labanauskui padėjo gauti išvykimo iš Vokietijos vizą. Jis netrukus nukeliavo į Portugaliją, iš kurios su laivu nuplaukė į Rio de Žaneirą Brazilijoje. Ten jis įsiprašė į norvegų banginių medžioklės laivą, kuris plaukė į šiaurę. Šį laivą prie Trininado krantų konfiskavo britai, tačiau P. J. Labanauskui pavyko patekti į amerikiečių laivą „S. S. Argentina“, su kuriuo jis nukeliavo į Niujorką.
Laivo „Prezidentas Smetona“ likimas buvo tragiškesnis. Sovietams okupavus Lietuvą 1940 m. birželį laivas buvo pervadintas į „Pirmūną“, vėliau į „Korall“, ir tapo Rusijos karinio laivyno dalimi. Įsiplieskus Vokietijos-Rusijos karui laivas buvo paskirtas į Rusijos laivyno Baltijos flotilę ir ieškojo minų. Vėliau jis perdarytas į elektromagnetinį minų paieškos laivą. Rusams siekiant įslaptinti laivus jis buvo pervadintas į „T-33“, o 1945 m. laivas buvo torpeduotas ir nuskendo netoli Suomijos krantų.
Jau Amerikoje P. J. Labanauskas bandė patekti į amerikiečių karinį laivyną, tačiau JAV to neleido daryti ne piliečiams. Su JAV vyriausybės sutikimu buvęs jūreivis įstojo į Kalifornijos technologijos institutą, kur 1944 m. įgijo elektros inžinieriaus išsilavinimą. Jis pradėjo dirbti „General Electric Company“ bandymų inžinieriumi. JAV pilietybę P. J. Labanauskas įgijo 1947 metais ir pradėjo dėstyti inžineriją Marquette universitete.
Nors tapo sėkmingu inžinieriumi, P. J. Labanauskas nusprendė kovoti prieš pasaulyje įsigalintį komunizmą. 1951 metais lietuvis pradėjo dirbti „Amerikos balse“, buvo paskirtas redaktoriumi ir komentatoriumi „Amerikos balso“ lietuvių padalinyje Miunchene. Vėliau jis buvo paskirtas į „Amerikos balso“ būstinę Vašingtone, kur ir pradirbo iki pensijos. Be visa to, P. J. Labanauskas rašydavo jūrinėmis ir kultūrinėmis temomis į įvairius lietuviškus leidinius. Jis buvo aktyvus Lietuvos riterių organizacijos narys. Jau pensijoje P. J. Labanauskas apsigyveno su savo seserimi Floridoje ir ten gyveno iki mirties. 1999 kovo 28 dieną jis mirė dėl širdies ligos. Iki netekties P. J. Labanauskas visada norėjo grįžti į tėvynę, kurios laisvės atgavimo kovai paskyrė visą savo gyvenimą. Prieš mirtį Lietuvos vyriausybė pripažino P. J. Labanausko indėlį ir apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
