Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė

Gamtinių dujų tiekimo ir prekybos UAB „Litgas“ pasirašė dujų tiekimo sutartį jau su trečia bendrove iš Estijos – elektros energijos gamybos ir tiekimo įmone „VKG Energia“. Ji priklauso didžiausiai Estijos naftos ir chemijos produktų gamintojai iš naftingųjų skalūnų „ViruKeemiaGrupp“. Dujos iš Lietuvos, pasinaudojant „Litgas“ turimomis tranzito per Latviją galimybėmis, bus pradėtos tiekti kovo mėnesį, skelbiama bendrovės pranešime.

„Tai svarbios sutartys, rodančios, kad Baltijos šalių prekybos dujomis rinka žengia pirmuosius žingsnius. Per terminalą sukūrus prieigą prie tarptautinės gamtinių dujų rinkos, o ateityje Latvijoje liberalizavus rinką, prekyba dujomis tarp šalių bus dar aktyvesnė, – pranešime teigia Dominykas Tučkus, „Litgas“ generalinis direktorius. – Būdama šių pokyčių priešakyje, „Litgas“ sukaups patirties ir kontaktų, kas vėliau padės kovojant dėl lyderio pozicijų regiono prekybos dujomis rinkoje.“

Paskirtoji terminalo tiekėja „Litgas“ priklauso valstybės energetikos grupei UAB „Lietuvos energija“, kaip ir „Gazprom“ dujas importuojanti UAB „Lietuvos dujų tiekimas“. Į Estiją „Litgas“ gali parduoti ne tik terminalo dujas. Įmonė jau turi pasirašiusi sutartis su „AlexelaGroup“ įmone „ReolaGaas“, kuriai dujos jau tiekiamos, ir „EestiEnergia“ – jai dujos bus pradėtos tiekti nuo kovo pradžios. Iš viso 2015 metais į Estiją LITGAS planuoja patiekti iki 30 mln. kub. m dujų.

„Litgas“ yra pasirašiusi 15 neįpareigojančių prekybos SGD sutarčių su kompanijomis, tiekiančiomis apie pusę viso pasaulio SGD, taip pat turi galimybes įsigyti gamtinių dujų rinkoje, iš kitų Lietuvos importuotojų.

2014 metų vasarį Energetikos ministerija „Litgas“ patvirtino paskirtuoju tiekėju, kuris 2015-2019 metais per SGD terminalą turi tiekti minimalųjį būtinąjį gamtinių dujų kiekį – 540 mln. kubinių metrų, reikalingą palaikyti nepertraukiamą SGD terminalo veiklą.

Laikinas darbo netekimas pasmerkia skurdui?

Rinkimai ar ne rinkimai, bet negalima priešrinkiminiam politikavimui naudotis žmonių sunkesne socialine padėtimi ir kaltinti juos tyčiniu veltėdžiavimu. Kai tokiais kaltinimais svaidosi opozicija (nors ir deklaruodama sveiką protą, bet neišgirsdama keletą kartų kartotų aiškinimų) galima būtų nutylėti – kai neturi ką pasiūlyti, kritikuoti parasčiau.

Tačiau kai socialdemokratų finansų patarėja ir Biudžeto komiteto pirmininkas viešai svaidosi patyčiomis darbo nerandantiems, o 302 eurų nedarbo išmoką išvadina nereikalinga parama tyčiniams veltėdžiams, tampa neramu. Ar tik socialdemokratų partijoje nesusikūrė dar vienas „sveiko proto būrelis“?

Esu nemaloniai nustebinta šiais pareiškimais, nes pasirodę jų vieši darbo netekusiųjų užsipuldinėjimai prasilenkia su žmogiškumu, socialiniu sąžiningumu ir teisingumu. Anot jų, tegul tęsiasi darbingų, aktyvių, per paskutinius trejus metus bent pusantrų metų dirbusių Lietuvos žmonių stūmimas į skurdą. Tikrai tam nepritariu.

Tik priminsiu, kai kurių politikuojančių nepasitenkinimą sukėlė pasiūlymas nutraukti penkerius metus besitęsiantį taupymą laikinųjų nedirbančiųjų sąskaita ir nuo sausio 1 d. nedarbo išmokos dydį grąžinamas į iki krizinį lygį (nuo 650 iki 1 042 litų (302 eurai)). Tai reiškia, kad kitąmet aktyvūs darbo rinkos dalyviai ir jų šeimos, netikėtai, laikinai netekę darbo, jiems sunkiu metu galės tikėtis didesnės paramos iš valstybės.

Liūdniausia, kad besistengdami surasti kuo stipresnių pasisakymų patyčioms iš darbo netekusio ar nerandančio Lietuvos piliečio politikuojantys pamiršta pasigilinti į esmę ir vardan reitingų sumaišo pelus su grūdais.

Taigi gerbiamieji patyčių meistrai pakartosiu, ką kartojau ir Seimo tribūnoj ir nekartą aiškinau įvairiose informacinėse laidose – ne bet kas galės tikėtis taip politikų užpavydėtų 302 eurų, o tik tie, kurie dirbo bent 18 mėn. per paskutinius trejus metus ir uždirbo ne mažiau kaip 500 eurų (virš 1 700 litų) per mėnesį. T.y. žmonėms, kurie dirbdami į valstybės biudžetą sumokėjo daugiau (ir gal net kelis kartus) mokesčių. Ir gaus juos (deja) ne ilgiau nei pusę metų.

Nedarbo išmokos dydžio atstatymas į iki krizinį lygį būtinas jau vien tam, kad būtų užtikrintas socialinis teisingumas tiems, kurie sunkiai dirbo, kad išlaikytų save ir savo šeimas, bei tokiu būdu prisidėjo prie šalies ekonominio atsigavimo. Kiekvienas sąžiningai dirbantis ir savo valstybei pridėtinę vertę kuriantis žmogus, laikinai „iškritęs“ iš darbo rinkos, nusipelno tinkamos nedarbo išmokos, tenkinančios bent jau minimalius finansinius jo ar jo šeimos poreikius.

Laikina, trumpalaikė 302 eurų (maksimali nedarbo išmoka) pagalba, neturi nieko bendro su ilgalaikiais bedarbiais (jie gauna nedarbo pašalpas iki 101 euro). Ši išmoka yra skirta aktyviam bedarbiui – ji ne tik užtikrina socialinę apsaugą, bet ir kartu sudaro jam sąlygas laisviau judėti darbo rinkoje bei rinktis jo galimybes ir lūkesčius labiau tenkinančius darbus, o ne pirmą pasitaikiusį pasiūlymą, kurį darbo ieškantys asmenys kartais pasirenka tik dėl bent kiek didesnių pajamų nei gautų su nedarbo išmoka. Taigi siekiame tiek apsaugoti darbuotoją, užtikrindami minimalius poreikius tenkinančią nedarbo išmoką, tiek paskatinti didesnę darbuotojų įgūdžių ir jų pasirenkamo darbo atitiktį.

Todėl tikrai ir toliau laikysimės savo pasiūlyto sprendimo, nes norime, kad visi aktyvūs dirbantieji būtų užtikrinti, kad laikinai netekus darbo sulauks užsidirbtos valstybės paramos ir jų šeimos nepateks į skurdo pinkles.

O Seimo nariams ir Finansų ministerijos specialistams siūlyčiau dažniau paskaityti informacinius portalus ir juose rasite reguliariai skelbiamą informaciją apie mažėjantį, taip pat ir ilgalaikių, bedarbių skaičių. Jų žiniai, nuo 2012 iki 2014 m. bedarbių Lietuvoje sumažėjo nuo210 tūkst. iki 174,9 tūkst. Gal kartais reiktų mažiau „stebėtis“ ir daugiau dirbti, pavyzdžiui efektyviau surenkant PVM?