2013 metais mokinių tėvai, bendruomenės aktyvistai, mokytojais, švietimo ekspertai ir būriai kitų ne kartą ir labai aiškiai perspėjo Čikagos miesto valdžią, kad dešimčių mokyklų uždarymas vienu greitu ypu yra prasta mintis. O jei į jų nuomone merui Rahmui Emanueliui buvo nusišvilpt, jis galėjo bent jau atsižvelgti į gausybę iki to laiko jau paskelbtų sociologinių ir edukologinių tyrimų, aiškiai demonstruojančių, kad mokyklų uždarymai neigiamai atsiliepia šio proceso paliestiems vaikams – tiek akademine, tiek socialine prasme.

Tad kai Emanuelis ir tuometinė valstybinių mokyklų sistemos vadovė, vėliau liūdnai pagarsėjusi savo nešvariais darbeliais Barbara Byrd-Bennett nusprendė uždaryti 50 pradinių mokyklų ir šiam procesui įgyvendinti skyrė vos tris mėnesius, visi akivaizdžiai matėme metaforinius neoninius „Stop“ ženklus, mirksinčius kiekviename žingsnyje.

Tai nereiškia, kad dauguma tuometinių skeptikų apskritai yra prieš mokyklų uždarymą bet kokiomis aplinkybėmis – kartais, kai mokykloje yra akivaizdus mokinių trūkumas, akademinis nepažangumas ir kitos ryškios problemos, ją iš tiesų geriau uždaryti, nei švaistyti laiką, pastangas ir lėšas, kad ją būtų galima išgelbėti. Ne visi skeptikai abejojo ir gerais Rahmo Emanuelio ketinimais. Meras tuo metu buvo įsitikinęs, kad reikėjo drąsaus ir radikalaus žingsnio, kuris išspręstų valstybinių mokyklų sistemos finansines bėdas ir pagerintų švietimo kokybę. Jo nuomone, masiškas mokyklų uždarymas kaip tik ir buvo toks žingsnis. Be to, jis norėjo, kad viskas baigtųsi kuo greičiau ir iki kitų rinkimų jau liktų užmaršty.

Tačiau Emanuelis galėjo labiau įsiklausyti į patarimus ir perspėjimus tų, kurie sakė, kad verčiau reikėtų neskubėti, uždaryti mažiau mokyklų per ilgesnį laikotarpį ir apskritai prieš žengiant šį žingsnį daugiau laiko skirti kruopščiam planavimui ir strategijos išvystymui. Nes per vasaros atostogas palikti 11 tūkstančių vaikų nežinioje, kur jiems reikės dėtis rudenį tiesiog per radikalu.

Tad turbūt dabar nereikia stebėtis, jog Čikagos universiteto mokslininkai patvirtino šiuos perspėjimus. Kaip atskleidė naujausias tyrimas, masinis mokyklų uždarymas neįvykdė mero pažado suteikti „šviesesnę ateitį“ vaikams iš pustuščių ir nepažangių mokyklų kitose mokymo įstaigose.

Mokyklų tyrimo konsorciumas – išsamiausias iki šiol atliktas tyrimas apie didžiausią šalyje mokyklų uždarymą – pateikė gausybę įrodymų, kurių negalima paneigti: pereinamuoju laikotarpiu buvo prarasta nemažai vadovėlių ir kitos mokymo medžiagos; kai kurios uždarytų mokyklų mokinius priimti turėjusios mokyklos nebuvo paruoštos ir pritaikytos naujiems mokiniams; mokinius priėmusiose mokyklose prasidėjo trintis ir kilo konfliktai tarp esamų ir perkeltųjų mokinių.

Vidutiniškai perkeltųjų mokinių – kurių didžiąją dalį sudaro skurdžiai gyvenantys afroamerikiečiai vaikai – akademiniai pasiekimai buvo prastesni nei iki mokyklų uždarymo.

Taip pat negalima užmerkti akių prieš kitą neigiamą pasekmę: kai kurie uždarytų mokyklų pastatai net ir praėjus penkeriems metams vis dar stovi apleisti ir neparduoti. Tose bendruomenėse gyvenantys žmonės, kurių aplinkoje ir taip netrūko apleistų pastatų užkaltais langais, apie tai valdžią irgi buvo perspėję.

Tyrime daroma išvada, kad nors teoriškai idėja greitai uždaryti daug mokyklų gali atrodyti racionali ir atsakinga, iš mokinių gerovės perspektyvos, ji nepasiteisina. Jau nekalbant apie tai, kad dar neturime finansinių ataskaitų, kurios įrodytų, jog šis žingsnis buvo naudingas finansiškai.

O kas toliau? Praeities nepakeisi ir atšaukti to, kas padaryta yra neįmanoma. Tačiau visada galima (ir būtina) pasimokyti iš praeities klaidų, ypač turint galvoje tai, kad šiuo metu yra svarstoma uždaryti daugiau mokyklų – ir šis skaičius gali dar labiau išaugti, jei ir toliau mažės mokinių valstybinėse Čikagos mokyklose. Ir svarbiausia – būtina užtikrinti, kad mokiniai iš uždarytų mokyklų būtų perkelti į geresnes mokyklas.

Dabartinė Čikagos valstybinių mokyklų vadovė Janice Jackson yra pažadėjusi nekartoti praeities klaidų. Pasak jos, keturios pakankamo mokinių skaičiaus nesurenkančios mokyklos Englvude bus uždaromos palaipsniui, o ne visos vienu metu. Na, kaip sakoma, pagyvensim – pamatysim.