Naktinį dangų puošianti sidabrinė žvaigždžių juosta jau ilgus šimtmečius žadina vaizduotę visų, kurie tik randa laiko ja pasigėrėti. Tačiau šiandien to nebegali padaryti žmonės, gyvenantys po nuolatiniu šviesos tarša vadinamo reiškinio šydu.
Nauja analizė, tyrinėjusi naujausius palydovinius duomenis ir atlikusi dangaus ryškio matavimus, atskleidė, jog Paukščių Tako naktį nebegali matyti jau daugiau kaip trečdalis visos žmonijos populiacijos, įskaitant 60 proc. europiečių ir net beveik 80 proc. Šiaurės Amerikos gyventojų. Naujasis tyrimas praėjusį penktadienį buvo išspausdintas žurnale „Science Advances“.
Mokslininkai apskaičiavo kelis skirtingus šviesos taršos lygius, pradedant nuo mažiausio, kuomet dirbtinė žmogaus sukurta šviesa apsunkina astronominius stebėjimus, iki aukščiausio, kai naktinis dangus yra toks ryškus, kaip prieblandoje.
„Tai reiškia, kad vietose su aukščiausio lygio šviesos tarša žmonės niekada negyvena sąlygomis, primenančiomis tikrą naktį, kadangi ją paslepia dirbtinė prietema“, - rašo tyrėjai.
Jų skaičiavimai taip pat parodė, kad daugiau kaip 80 proc. viso pasaulio ir daugiau kaip 99 proc. JAV bei Europos gyventojų gyvena po kokio nors lygio šviesa užterštu dangumi. Tokia tarša gali turėti neigiamų pasekmių – nuo žalos gyvūnų gyvenimo ciklams iki įtakos žmonių sveikatai ir netgi psichologiniam gerbūviui, sako ekspertai.
Jie taip pat pažymi, kad šiandien jau gyvena žmonių, kurie niekada gyvenime nėra regėję Paukščių Tako ir tikro naktinio dangaus. Šviesos tarša ėmė augti 6-7 dešimtmečiais ir tolygiai didėja kiekvienais metais, sako tyrimo bendraautoris ir JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos mokslininkas Chrisas Elvidge‘as.
„Jau kelias kartas iš eilės didžiuosiuose urbanistiniuose centruose gyvenantys žmonės nebegali naktiniame danguje matyti Paukščių Tako, - „The Huffington Post“ sakė jis. – Tai milžiniška estetinė ir galbūt netgi dvasinė netektis.“
Be to, iš didžiųjų miestų sklindanti šviesos tarša užgožia ne tik juos, bet ir platų ruožą aplinkinių vietovių, tokiu būdu uždengdama ir jų naktinį dangų.
„Šviesos tarša yra viena sunkiausiai išnaikinamų aplinkos kaitos formų, - globalinės šviesos taršos analizėje rašo tyrėjai. – Ji paveikia net ir kitais atžvilgiais pačias tyriausias ir žmogaus nepaliestas vietas, kadangi ji lengvai užtvindo dangų šimtų kilometrų atstumu nuo šviesos šaltinio.“
Net ir tokios saugomos vietos kaip nacionaliniai parkai nėra visiškai saugūs nuo toli įsikūrusių, bet amžinai šviečiančių miestų. Pavyzdžiui, iš Las Vegaso ir Los Andželo sklindančią šviesą galima pastebėti ir Mirties slėnio nacionaliniame parke, rašo tyrėjai.
„Šviesos tarša yra viena sunkiausiai išnaikinamų aplinkos kaitos formų, - globalinės šviesos taršos analizėje rašo tyrėjai. – Ji paveikia net ir kitais atžvilgiais pačias tyriausias ir žmogaus nepaliestas vietas, kadangi ji lengvai užtvindo dangų šimtų kilometrų atstumu nuo šviesos šaltinio.“
Mokslininkai taip pat sukūrė globalinės šviesos taršos atlasą, kuriame pažymėjo vietas, kurias reikėtų apsaugoti nuo tolimesnio naktinės šviesos didėjimo. Pasak jų, labiausiai šviesa užteršta pasaulio šalis yra Singapūras, kur žmonės gyvena po tokiu šviesiu naktiniu dangumi, kad jų akis nebegeba pilnai prisitaikyti prie naktinio matymo, teigia tyrėjai. Tarp kitų šalių su aukštu šviesos taršos kiekiu yra Kuveitas, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai, Saudo Arabija, Pietų Korėja, Izraelis, Argentina, Libija, bei Trinidadas ir Tobagas. Tarp mažiausiai šviesos taršos paveiktų šalių yra Čadas, Centrinė Afrikos Respublika ir Madagaskaras.
Vakarų Europoje, vos keli regionai – daugiausia Škotijoje, Švedijoje ir Norvegijoje – vis dar gali mėgautis visiškai tamsiomis naktimis. Tarp labiausiai išsivysčiusių G-20 grupės šalių, aukščiausią šviesos taršos laipsnį turi Saudo Arabija ir Pietų Korėja, o mažiausią – Indija ir Vokietija.
Kalbant apie Jungtines Valstijas, „vakarinė šalies dalis ir Aliaska turi daugiausiai žmogaus neišplėtotų, neapgyvendintų vietų, kuriose naktinis dangus iš esmės yra išsaugotas“, sakė Evlidge‘as.
Na, o jeigu norėtumėte trumpam pailsėti nuo miesto šviesų ir kurį nors vakarą leistis į žvaigždžių stebėjimo išvyką, mokslininkai pataria nuo artimiausio miesto nutolti bent 100 mylių atstumu.
