Sulaukusi 83-ejų mirė Anita Ekberg, filmo „La Dolce Vita“ žvaigždė. Buvusi „Mis Švedija“, ji buvo praminta „sekso deive“ už savo vaidmenį garsiojoje Federico Fellini 1960 m. juostoje, o scena, kurioje ji braidžioja Romos Trevi fontane apsirengusi suknelę be petnešėlių, yra laikoma viena įsimintiniausių kino scenų.
Ekberg mirė Romoje sekmadienio rytą. Ji buvo paguldyta į ligoninę nuo Kalėdų, po kelių ją užklupusių ligų serijos. Aktorė kelis metus praleido invalido vežimėlyje po to, kai ją pargriovė vienas iš jos auginamų vokiečių dogų ir ji susilaužė klubą.
1931 m. gimusi Malmėje, Švedijoje, Ekberg buvo šešta iš aštuonių vaikų. Ji yra sakiusi, kad jos tėvas, uosto viršininkas ir griežtas protestantas, buvo „jos akių šviesa“, tačiau vėlesniame gyvenime ji susipyko su visais savo broliais ir seserimis, išskyrus vieną.
20 m. amžiaus laimėjusi „Mis Švedijos“ titulą, ji iškeliavo į Ameriką, kur dalyvavo konkurse „Mis Visata“. Nors jo nelaimėjo ir beveik nemokėjo anglų kalbos, ją pastebėjo kino studija „Universal Pictures“, iškart sudariusi su Ekberg sutartį, pagal kurią ji buvo išsiųsta į Italiją vaidinti neištikimos Henry Fondos žmonos filme „War and Peace“ (1956 m.).
Būtent Romoje ji susipažino su režisieriumi Federico Fellini, kuris skyrė jai Sylvios Rank vaidmenį filme „La Dolce Vita“ – „pačios nuostabiausios moters per visą žmonijos istoriją“; aktorės, kurią persekioja spaudos fotografai.
Garsioji scena Trevi fontane vaizduoja Ekberg ir jos kolegą Marcello Mastroianni jausmingai brendančius per šaltą vandenį. Aktorės, pasižyminčios nepaprastomis kūno formomis, vaizdas šokiravo 6 dešimtmečio kino gerbėjus, o filmą greitai pasmerkė Vatikanas. Tačiau aštrialiežuvė aktorė nė nemanė dėl to apgailestauti.
„Aš labai didžiuojuosi savo krūtimis, kaip tą daryti turėtų kiekviena moteris, - kartą yra pasakiusi ji. – Tai ne manija dėl kūno, tai moteriškumas.“
Garsioji filmo scena buvo nufilmuota vieną šaltą kovo rytą Romos centre.
„Man buvo be galo šalta, - prisiminė Ekberg. – Jie turėjo mane iškelti iš vandens, nes nebejutau savo kojų.“
„Žiūrėjau tą sceną ne vieną kartą. Galbūt netgi per daug kartų, - Švedijos radijui 2005 m. sakė Ekberg. - Jau nebegaliu jos daugiau žiūrėti, bet savo laiku ji buvo labai graži.“
Turint omenyje tai, kad „La Dolce Vita“ išpopuliarino sąvoką „paparacis“, atrodo ironiška, jog po filmo pasirodymo pačią Ekberg ėmė persekioti žiniasklaida. Į pirmuosius laikraščių puslapius ji patekdavo dėl savo romanų su karščiausiais Holivudo aktoriais - buvo skelbiama, kad jos mylimųjų tarpe yra buvę tokie garsūs vardai, kaip Errolas Flynnas, Yulas Brynneris bei Frankas Sinatra.
Būdama 24-erių, Ekberg Florencijoje, Italijoje ištekėjo už britų aktoriaus Anthony Steelo, tačiau santuoka nenusisekė dėl besaikio Steelo išgėrinėjimo.
„Nuo pat pradžių jis kur nors išeidavo ir negrįždavo iki pat ryto, - 2000 m. Ekberg sakė Sidnėjaus „Daily Telegraph“. – Trečią naktį po vestuvių grįžau namo ir radau jį kabant ant šviestuvo kaip beždžionę, visiškai girtą.“
Pora išsiskyrė 1959 m. Dar po ketverių metų Ekberg ištekėjo už Riko Van Nutterio, kuris suvaidino CŽV agentą Felixą Leiterį Bondo filme „Thunderball“. Ši sąjunga taip pat baigėsi skyrybomis 1975 m.
Be „La Dolce Vita“, Ekberg taip pat pasirodė Bobo Hope'o komedijose „Paris Holiday“ (1957 m.) ir „Call Me Bwana“ (1963 m.). Tarp kitų jos filmų yra „Blood Alley“ (1955 m.) ir „Hollywood or Bust“ (1956 m.). Tačiau aktorės populiarumas greitai išblėso.
6 deš. pabaigoje Ekberg jau buvo beveik pranykusi iš plačiųjų ekranų ir tik protarpiais pasirodydavo greitai pamirštamuose europietiškuose filmuose, nors ir pasirodė kaip ji pati 1987 m. Fellini kinematiniame albume „Intervista“.
Pasak kelių šaltinių, prieš mirtį aktorė beveik nebeturėjo nė cento. Jos vilą smarkiai apgadino gaisras, buvo pavogti jos baldai ir juvelyriniai dirbiniai, o moteris buvo priversta laikinai persikelti į senelių globos namus. Nepaisant to, ji ir toliau tęsė savo veiklą kine, o 2013 m. liepą Amsterdame atidarė Fellini parodą.
Ankstesniuose interviu Ekberg teigė nebijanti mirties.
„Nežinau, ar egzistuoja rojus arba pragaras, - sakė ji Švedijos „Aftonbladet“, - bet esu tikra, kad pragaras kur kas šaunesnis.“