Pasaulio lietuvių centras (PLC) – 35 lietuviškas organizacijas burianti vieta. Čia lietuvišką meną, sportą ir tradicinius amatus gali atrasti ne tik kiekvienas Čikagos lietuvis, tačiau ir amerikietis, užsukęs pasižvalgyti po PLC. Išskirtinė galimybė artimiau susipažinti su Pasaulio lietuvių centru teko ir „Čikagos Aido“ korespondentei Rūtai Taraškevičiūtei. Susitikę su centro vadovu Artūru Žiliu, vykdomojo komiteto prezidentu Linu Gyliu ir lėšų telkimo koordinatore Diana Aleknaite klaidžiojome po Pasaulio lietuvių centro koridorius ir kalbėjomės apie centro istoriją, naujoves ir ateities planus.
Visą, ką darai, darai su kažkokiu tikslu, o mūsų tikslas yra sujungti bendruomenę į vieną – senbuvius su naująja karta, jaunuolius su senjorais, kad pažintume vieni kitus, kad suprastume vieni kitus, kad, galiausiai, vieni kitus pamokytume.
Straipsnio pradžia – praėjusiame „Čikagos Aido“ numeryje.
- Kokius dar sunkumus įvardintumėte, su kuriais tenka susidurti?
Artūras Žilys: Pagrindinis sunkumas yra išlaikyti Pasaulio lietuvių centro patalpas. Dabar yra keturi pajamų šaltiniai, iš kurių centras gauna pinigus. Apie 10 proc. PLC lėšų gaunama iš aukų, tuomet yra salių nuoma, pokylių, sporto salės, kitos salės, kurias nuomojame ne tik lietuviams. Jas gali išsinuomoti ir amerikiečiai, ir meksikiečiai, įv. renginių organizatoriai ir pan. Gaunamos lėšos sudaro apie 32 proc. Kitus 25 proc. pajamų gauname iš organizacijų mokamų patalpų naudojimo mokesčių. Likusieji pinigai yra gaunami pasitelkiant lėšų rinkimą, organizuojami įvairūs renginiai – Golfo turnyras, kasmetinis PLC balius, Oktoberfest, Bingo žaidimas, kurie taip pat pritraukia lėšas. Prie šių projektų dabar dirba Diana Aleknaitė ir Elena Reklaitis.
- Kiek patys žmonės yra aktyvūs aukodami pinigus PLC? Minėjote, jog tokių yra tik 10 proc., kaip noriai žmonės aukoja pačių labdaringų renginių metu?
Artūras Žilys: Priklauso... Iš tikrųjų, yra tokių žmonių. Tie žmonės, kurie ateina į renginius, jie ne tik susimoka už patį renginį, tačiau, matydami žmones, kurie dirba, organizuoja, stengiasi išlaikyti patį centrą, jie papildomai taip pat paaukoja. Tačiau didelio aktyvumo nėra. Ypač sunku yra įtraukti neseniai iš Lietuvos atvykusius žmones, nes tai kiek neįprasta Lietuvoje. Natūralu, jog mes, lietuviai, nesame pripratę prie aukojimo, taip pat ir savanoriavimo. Nors galima pasidžiaugti, jog po truputį aukojimas Lietuvoje jau dabar irgi tampa norma. Amerikoje vaikai to ugdomi mokyklose. PLC turime nemažai savanorių iš aukštesniųjų mokyklų, universitetų, kurie už savanoriavimą gauna papildomus kreditus. Dirbdami ir savanoriaudami čia jie ne tik gauna reikiamus kreditus universitetams, bet kartu nemažai sužino apie pačią Lietuvą.
Diana Aleknaitė: Labai norėtųsi, kad lietuvių jaunimas būtų labiau įsitraukęs į savanoriavimą, būtent per kažkokius PLC savanorystės, talkos, bendrumo projektus.
- Kalbant apie savanoriavimą, jaunimas yra ugdomas, jis jau mokykloje su tuo supažindinamas, tačiau kyla klausimas, kaip pritraukti tuos neseniai atvykusius jaunus žmones, kaip juos suburti ir įtraukti į įvairius renginius, socialines veiklas?
Artūras Žilys: Aš manau, kad pagal poreikius, sakykime, kažkam patinka dainuoti, tas jungiasi prie lietuviškų chorų, jei kam patinka šokti, tai jie drąsiai gali jungtis prie šokių kolektyvų. Ir, iš tikrųjų, užsiėmimai yra įdomūs, sakykime, šokių kolektyvas „Grandis“ daug keliauja, turi tikrai nemažai narių, apie 300. Kai būna šokių šventės, tų narių dar padaugėja. Manyčiau, jei žmogus ieško kažkokių naujų pažinčių, tai tą gali padaryti tik per lietuviškas organizacijas. Žinoma, yra visokių kitokių, ne tik lietuvių kultūros organizacijų, tačiau ir įvairių pagalbos grupių. Aišku, jei žmogus nieko nenori, grįžęs po sunkių darbų nori sėdėti tik prie interneto, tokį žmogų, iš tiesų, būtų sunku pritraukti. Aišku, nieko blogo, nes daug žmonių sunkiai dirba ir po darbo jau tikrai nieko nenori. Na, toks žmogus galbūt lankytųsi daugiau komerciniuose renginiuose.
Linas Gylys: Kiek aš žinau, nes pats dainuoju „Dainavos“ chore, labai nemažai naujų jaunų žmonių, atvažiavusių iš Lietuvos, ruošiasi jame dainuoti. Taip pat greitai atsidarys ir meno mokyklėlė, todėl tikiu, kad ir ji pritrauks nemažą meno mylėtojų skaičių. Apie mūsų sporto aistruolius žino netgi amerikiečiai, kurie, kas ne keista, irgi nori prisijungti prie šių sporto užsiėmimų.
Diana Aleknaitė: Aš manau, kad dabar PLC apima daug meno ir kultūros sričių, kurios gali būti įdomios žmogui. Tai ir sportas, ir meno galerija, kuri organizuoja, iš tiesų, labai daug įvairių meno renginių, kurie pritraukia įvairiausius skirtingo požiūrio žmones. Kalbant apie tą patį Madų šou, kuris atsiveda savo publiką. Žmonės, atėję pirmą kartą, pamato, kokia čia veikla vyksta, ir kiek čia visko galima daryti. Kaip juos kiekvieną to renginio metu pasiekti ir pritraukti, va ir sukame galvas bei dedame visą energiją į sprendimo paieškas.
Linas Gylys: Ką aš pastebėjau, tai per tokias šventes, kaip Šv. Kalėdos, čia tiek žmonių susirenka, ypatingai į šventines mišias, kurios vyksta du kartus per metus, ateina apie 3 tūkst. žmonių. Mugės taip pat turi pasisekimą, jose apsilanko, iš tiesų, nemažas skaičius žmonių. Kaip juos pritraukti, kad jie dažniau lankytųsi PLC renginiuose, yra užduotis mums visiems.
Artūras Žilys: Kalbant bendrai, ir pats bendravimas su Lietuva yra kiek pasikeitęs. Anksčiau, kada skrydžiai buvo ne tokie pigūs, galbūt interneto nebuvo, tas bendravimas tarpusavyje buvo kitoks. Svarbesnis. Dabar, kai visa tai lengvai pasiekiama, bendrauti su Lietuva yra daug paprasčiau, nelieka tokio ilgesio, taigi nelieka tokio didelio poreikio bendrauti su vietiniais Čikagoje gyvenančiais lietuviais. Na, nebent žmogus nori susipažinti su naujais žmonėmis. Ir pačių renginių gausa dabar, iš tiesų, įspūdinga – atrodo, atsiverti laikraštį ir belieka tik išrinkti, kur nori nueiti.
- Kiek jūsų centro kasmetiniai renginiai yra populiarūs tarp vietinių lietuvių? Teko pabuvoti Kaziuko mugėje, iš tiesų, žmonių buvo gausu, o kaip dėl kitų renginių?
Artūras Žilys: Šv. Kalėdų mugė yra daug didesnė nei Kaziuko mugė, kurios pagrindinė organizatorė yra Elena Reklaitis. Prieš daugelį metų turėjome Joninių šventę, kurioje apsilankė apie 1 500 žmonių. Tomis dienomis mes neturėjome net vietos parkuoti automobiliams. Taip pat pas mus kasmet organizuojamas madų šou, kurios pagrindinė organizatorė buvo Lina Smilgienė. Šiame labdaringame renginyje taip pat esame sulaukę begalės lankytojų, apie 400-500 žmonių. Tas renginys buvo rengiamas didžiojoje sporto salėje ir tai visi norintys netilpo. Renginys, kaip vadiname, buvo sold out. Žmonės net prašė parduoti papildomų bilietų. L. Smilgienė - mūsų tarybos narė, turinti nemažą patirtį, todėl jos organizuojami madų renginiai kiek skirdavosi nuo, sakykime, praeitais metais vykusio Madų šou, kurio organizatoriai tą kartą buvo patys dizaineriai. Lina, susilaukusi trynukų, dabar turi pilnas rankas, taigi šiemet kreipiamės į lietuvius verslininkus ir dizainerius prašydami perimti taip šauniai įsisiūbavusį renginį. Taigi turime taikytis prie besikeičiančio pasaulio ir inovacijų.
- Šiuo metu pasikeitė lėšų telkimo organizatorė? Gal jau turite kažkokių naujų idėjų, kaip pritraukti lėšas PLC?
Diana Aleknaitė: Idėjų yra daug, tačiau reikia sugalvoti, kaip jas įgyvendinti. Pagrindinė mintis būtų pritraukti kuo daugiau tarpinės emigrantų kartos, kuri kol kas nėra priskiriama nei senbuviams, vadinamiesiems dipukams, nei trečiabangiams. Pagrindinė užduotis būtų surasti, kas pakeis tuos žmones, kurie iki šiol skyrė daug laiko, pinigų ir pastangų padėti PLC. Kažkas turi perimti vairą ir toliau tęsti šią gražią misiją.
Linas Gylys: Pinigų mes galime gauti, tačiau savanorių yra labai mažai ir juos pritraukti yra labai sunku.
Artūras Žilys: Daugiau apie savanorius gali papasakoti Elena Reklaitis, kuri PLC organizuoja kassavaitinius Bingo žaidimus. Dabartiniai savanoriai, kurie mielai prisideda prie PLC organizuojamų veiklų, yra vyresnio amžiaus, skundžiasi sveikatos problemomis, ir po truputį iškeliauja į kitą pasaulį. Jų sparčiai mažėja. Šiuo atveju jiems reiktų pamainos. Ir vien dėl savanorių trūkumo mums gali tekti nutraukti Bingo.
Elena Reklaitis: Žaidėjų kol kas mums užtenka, tačiau savanorių trūksta. Be abejonės, šiuo metu dar yra kelios moterų ir vyrų grupės, kurios savanoriauja visas 52 savaites, tačiau, kaip matome, kai kurie savanoriai jau norėtų išeiti į pensiją, ar turi problemų su sveikata ir norėtų pasitraukti iš savanoriavimo. Dabar turime 20 savanorių, kurie padeda Bingo žaidimuose. Kartais jų būna mažiau, kartais daugiau. Ko reikėtų norint savanoriauti Bingo žaidimuose? Geros anglų kalbos, nes žaidėjų pagrindas yra netoliese gyvenantys amerikiečiai. Taip pat energetiškai pozityvių žmonių, kurie bendrautų ir kartu smagiai praleistų laiką. PLC yra užsitarnavęs maloniausio ir smagiausio Bingo organizatoriaus vardą, todėl nenorėtumėm sugadinti šio įvaizdžio.
Diana Aleknaitė: Ieškome, žinoma, nėra lengva rasti, nes asmeniškai net nežinau, kas lietuvį masintų. Kalbant iš savo patirties, galiu pasakyti, jog kažkada pati nelabai domėjausi lietuvių renginiais, veikla. Turėjau savo draugų ratą ir man užteko to, vėliau viskas pasikeitė ir šita darbo pozicija tarsi viską sudėliojo į savo vietas. Manau, daugeliui taip pat reikia tarsi subręsti lietuvių veiklai, savanorystei. Aš turiu įvairių idėjų su kitais renginiais, ypatingai nemažai veiklos būtų vaikams ir jaunuoliams, kurie galėtų prisidėti pagelbėjant netgi su tokiais darbais kaip elementariausių kėdžių ar kitokių daiktų sudėliojimas, pernešimas ir pan. Tačiau turi būti užsidegimas, nesinorėtų žmogaus uiti su pagaliu, norėtųsi, jog žmogus pats ateitų, pats norėtų būti PLC dalimi, o veiklos visada atsiras. Tokie dalykai, kaip, pavyzdžiui, aplinkos sutvarkymas - galbūt reikėtų organizuoti, jog porą kartų metuose žmonės susirinktų sutvarkyti aplinkos, pasirūpinti PLC kaip savais namais. Ar, galbūt, kas nors norėtų gėles pasodinti, ar kokį augalėlį atnešti. Būdų, kaip žmogus galėtų dalyvauti lietuvių bendruomenės veikloje, tikrai yra, tačiau kaip juos įkvėpti, paskatinti tą daryti, čia kitas klausimas.
- Artėjant PLC 30-mečiui, gal jau turite renginių planą 2018 metams?
Diana Aleknaitė: Kol kas tik apmąstymų etape, tačiau mano pagrindinis noras būtų suvienyti visas organizacijas, kad mes visi dirbtumėme kaip vienas organas. Kita užduotis būtų mus visus, lietuvių išeivius, apjungti, kad galėtumėme ruoštis bendram projektui, nes, juk sutiksite, jog vienybėje yra jėga. Tik visi kartu mes galėtume nuversti kalnus.
- Įvertinus šiandienos greitus naujųjų technologijų pokyčius, globalizaciją ir galimą naują emigracijos bangą, kaip PLC save įsivaizduotų po 5 metų?
Diana Aleknaitė: Bandysime taikytis prie naujovių ir šalia jau įsitvirtinusių projektų kurti naujus. Turime prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio. Visus naujai atvykusius visad priimame į savo būrį su džiaugsmu. Reikia tik kad tas naujai atvykęs užeitų, kad turėtume progą su juo susipažinti, jam patarti, padėti. Manau, daugiausiai gali pasiekti kalbėdamas su žmogumi akis į akį. Elektroniniai laiškai, skambučiai, susitikimai, bet koks asmeninis santykis duoda geriausią rezultatą. Aš galvoju, kad daugiausiai energijos turi būti sutelkta į tai. Tada, kai turėsime asmeninius ryšius su kiekvienu, kuris norėtų dirbti ir prisijungti prie lietuvių bendruomenės, tuomet, manau, pasieksime ir visus kitus. Kas bus po 5 metų, šiandien sunku būtų pasakyt. Tikimės, jog mūsų bus daugiau ir bus tik geriau.
- Ko tikėtumėtės iš lietuvių bendruomenės?
Diana Aleknaitė: Iš lietuvių tikėtumėmės daugiau aktyvumo. Visą, ką darai, darai su kažkokiu tikslu, o mūsų tikslas yra sujungti bendruomenę į vieną – senbuvius su naująja karta, jaunuolius su senjorais, kad pažintume vieni kitus, kad suprastume vieni kitus, kad, galiausiai, vieni kitus pamokytume. Labai geras pavyzdys yra meno galerija „Siela“. Senojoje galerijoje prieš 3 metus labai retai kada vykdavo renginiai, o štai kai duris atvėrė atnaujinta „Siela“, sujudėjo visi vandenys. Štai šiemet jau trečias sezonas ir ten planuojama per 50 skirtingų renginių.
Elena Reklaitis: Norėtųsi naujų veidų renginiuose. Taip pat norėtųsi, kad žmonės negalvotų apie centrą, kad „va, ten mes vesdavome savo vaikučius į mokyklėlę“. Mes vis dar smagi vieta, kurioje galima lankyti ir paskaitas, ir parodas, sportą ir įvairius kitus užsiėmimus, taip pat apsilankyti renginiuose. Svarbu yra tai, jog nuolatos vyktų judėjimas. Laukiame visų. Užeikite.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
