Sausio 30 dieną 6 valandą vakaro Lietuvių Dailės muziejaus galerijoje „Siela“ vyks Vytauto A. Gocento tapybos, grafikos ir piešinių parodos „Vydūnas ir Klaipėdos kraštas“ atidarymas. Paroda yra skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 98-osioms metinėms paminėti. Parodą pristato LDM direktorė Asta Zimkus, MLFD pirmininkas kunigas dr. Valdas Aušra, LŠSI atstovas Ernestas Lukoševičius. Paroda veiks iki kovo 1 dienos.

Kraštietis ir tautietis Vytautas A. Gocentas:

Miela ir malonu prisipažinti – kūryba yra gyvenimo atgaiva ir prasmė, aistra ir džiaugsmas. Ją skiriu Klaipėdai ir visam tėvonijų kraštui. Jei yra tėviškės rašytojas (vok. – Heimatdichter), yra ir tėviškės tapytojas.

Iš tėvų paveldėjau meilę ir pagarbą krašto žmonėms – įsikibęs tėvų ranką ėjau į klaipėdiškių namus, sodus, kapinaites, išlikusias bažnytėles... Čia gimė tėvo kraštotyros rašiniai – iš žmonių liudijimų, užrašų ir piešinių skiaučių, iš griuvėsiuose surinktų plytų skeveldrų... Visa tai ir man atiteko. Kraštotyra nėra užbaigta, o perauga į literato ar dailininko kūrybą.

Baigiau mokyklą Klaipėdoje, iškeliavau į Vilnių, į Universitetą – nuo 1971 metų vasaros jau 50 metų kaupiasi tėvonijų ilgesys. Draugijos ir bendrijos, leidyklos ir redakolegijos, kraštotyra ir kūryba, o taip pat dailės studijos tą ilgesį dosniai užpildo ir atlygina atradimais, eilutėmis ir rašiniais, piešiniais ir kita kūryba. Jie apsigyvena straipsniuose, knygose, pranešimuose ar parodose. Taip susikaupė ir ankstesnių metų tapybos darbų apžvalginė kolekciją „Krašto ir vandenų atspindžiai“, kurią paleidau keliauti į krašto galerijas, bibliotekas.

Nuo 2012 m., pakvietus Salos etninės kultūros ir turizmo informacijos centro vadovei Birutei Servienei,  mielai vykau į tarptautinius tapybos plenerus Rusnėje, Pakalnėje, Šilutėje, Klaipėdoje, o praėjusiais metais Kintus svetingai atvėrė Vydūno kultūros centro vadovė Rita Tarvydienė. Po devynerių plenerų gimė etiudų paroda „Rusnės, Šilutės, Klaipėdos, Kintų peizažai. 2012–2020“.

Praėjusiais metais tautietis Ernestas Lukoševičius man pasiūlė sudaryti, o grįždamas į Čikagą ir nuvežė parodą „Vydūnas ir Klaipėdos kraštas. Tapyba, grafika, piešiniai“, skirtą Klaipėdos krašto 98-jai dienai paminėjimui. Nedidukai tapybos ir grafikos kūriniai bei piešiniai aprėpia 1985–2020 metais sukurtus Juodkrantės, Rusnės, Klaipėdos, Šilutės, Kintų, o taip pat kuršių Laukžemės ir Būtingės vaizdus. Lietuvninkais mes esam gimę... – rašė į kraštą atkeliavęs Jurgis Zauerveinas–Girėnas  (Georg Sauerwein, 1831–1904), sorbų kilmės vokiečių poliglotas, filosofijos daktaras, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, poetas ir engiamų tautų  teisių gynėjas. Gimėme ir visomis gyvenimo, veiklos, kūrybos galiomis kasdien liudijame lietuvybę.

Prieš metus buvo tariamasi dėl darbų parodos Vilniaus mokytojų namuose, kur veikia Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija. Lietuvos dailėtyrininkė ir dailės istorikė dr. Ingrida Korsakaitė peržiūrėjo naujausius etiudus ir pasidžiaugė, kad Klaipėdos krašto pleneruose gimė spalvinga ir įdomi ekspresionizmo stilistikos tapyba. Tai nėra atsitiktinumas – mokyklos ir studijų metais perskaitytos Anri Periušo ir kitų autorių knygos apie Prancūzijoje kūrusius menininkus-ekspresionistus, o atsivėrus sienoms aplankyti muziejai ir parodos ir tolimesniame užsienyje suteikė postūmi įsižiūrėti į nuolat kintančią gamtą, architektūra, o ypač vandenis, jo judėjimą..

 Man labai svarbi ir įdomi kraštiečių, Mažosios Lietuvos menininkų kūryba. Rašiau apie juos į keturtomę „Mažosios Lietuvos enciklopediją“. Teko matyti dailininko Prano Domšaičio tapybą, saugomą JAV ir Lietuvoje, susipažinti su klaipėdiškių Adomo Brako, Archibaldo Bajorato, Lidijos Meškaitytės, Evos Kubos, Anso Lymanto meno kūriniais, kitų dailininkų kūrybą. Be išlygų domėjausi ir krašto vokiečių ar atvykusių į kraštą Karaliaučiaus, etninės Vokietijos dailininkų kūryba. Aiškėjo, kad anuomet Europoje ne tik mūsų kraštą, bet ir Lietuvą garsino, buvo gerai žinomas tapytojas Pranas Domšaitis, kaip nūnai Lietuvą garsinantis dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

  Apie mano parodą, eksponuotą 2016 metais Juodkrantės L. Rėzos kultūros centre, rašė pedagogė, buvusi Juodkrantės seniūnė Aldona Balsevičienė: Klaipėda – autoriaus gimtasis miestas. Uostamiesčiui ir dedikuota dauguma jo darbų. Juose matome siaurą senamiesčio gatvelę, arti vienas prie kito prigludusius namus, pajuntame dvelkiančią senovę, kurią paryškina dabar jau nesutinkamas tose gatvelėse vežimas. Tai ir Klaipėdos baltasis švyturys, visu grožiu iškilęs, šviečiantis, rodantis kelią žvejams. Grakštumu dvelkia jachtos, prisimenamos regatos.
Nesvetimi jo teptukui ir žvejai, ramybe, jaukumu alsuojantis žvejų kaimelis Luja (dab. Karaliaučiaus kraštas). Nepamirštamos ir burinės valtys, kurių stiebuose puikuojasi vėtrungės. Beveik visuose jo darbuose tai, kas būdinga Klaipėdos kraštui: vanduo, marios, žuvys, ramus marių ar kanalo krantas, kantrūs meškeriotojai.

Parodoje – greta tapybos bei piešinių ir grafika. Tai ofortai ir linoleumo raižiniai – dailininkė ir kraštietė Eva E. Labutytė skatino visus Lietuvos ir krašto dailininkus skirti dėmesį savojo krašto temoms – Šilutės ir Vydūno sukaktys, ekslibrisai krašto žmonėms, kunigams ir bažnyčioms, parodos burinių valčių vėtrungėms ir krikštams – antkapiniams medžio paminklams. Ji sugebėjo visus sudominti savo parengta medžiaga, mielai talkino užbaigiant grafikos darbą – išėsdindavo išraižytos metalo plokštelės vaizdą ir atspausdavo. Jos dvasinis atspindys pasiliko ir mano grafikos darbuose, ir širdyje – dėkingumas ir atminimas, o parodų atidarymai bei aptarimai dovanojo naujas pažintis ir kūrybos pavyzdžius. Tai pasakytina ir apie dailės studijų vadovus dailininkus Vaclovą Rimkų, Kostą Dereškevičių, Rimantą Bičiūną, Vladimirą Nesterenką, o taip pat plenerų rengėjus ar dalyvius, ten sutiktus bendražygius. Niekados nesibaigia, bet nuolatos tęsiasi mokymasis – visi dosniai dalinosi savo žiniomis, atradimais, patirtimi. Prieš metus vyko Klaipėdos krašto tapybos plenerų parodos aptarimas Vilniaus parapijos liuteronų salėje. Vyskupas kun. Mindaugas Sabutis sveikindamas pabrėžė, kad autorius sąmoningai susitelkęs ties gimtojo krašto tema, peizažais – nori jo vaizdais pasidalinti ir su kilusiais iš Klaipėdos krašto, ir iš kitų Lietuvos vietovių.

Parodos autorius yra viešėjęs Čikagoje, ir Lemonte – su pranešimais lydėjo menininką Romaną Borisovą ir jo tapybos parodą „Išeinantys Rytprūsiai“ 2006 m. rugsėjyje. Tuomet pakvietė ir globojo Mažosios Lietuvos Lietuvių Draugijos (MLLD) pirmininkas Vilius Trumpjonas – anuomet jis pasidžiaugė mūsų dailininkės Evos Erikos Labutytės grafikos paroda, įvykusia anksčiau S. Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, ir teiravosi kas galėtų pratęsti MLLD renginius ir parodas, skirtas Mažosios Lietuvos kraštui.

Taigi, ir ši kuklį paroda yra šių dviejų minėtų parodų tęsinys. Dėkui Dievui, nes to imasi Lietuvos ir Mažosios Lietuvos mylėtojai – taip primenama, pasidalinama savo kultūros vaisiais su kitų kraštų ir vietovių tautiečiais. Paroda Lemonte pristatoma dėka Lietuvių Dailės Muziejaus direktorės Astos Zimkus, o iškilmingai atidaroma šio Muziejaus Sielos galerijoje 2021 m. sausio 30 d. Parodą ir renginį sutiko globoti Mažosios Lietuvos Fondo ir Draugijos pirmininkas kun. dr. Valdas Aušra, tarp parodos garbingų kalbėtojų – ir Lietuvos Šaulių Sąjungos Išeivijoje vadas Julius R. Butkus.

Parodos autorius savo dėkingumą visiems gyvenimo bendražygiams yra taip apibendrinęs: Žmonės man buvo geri, o Viešpats – maloningas. Autorius tikisi parodos žiūrovų dėmesio ir linki malonių įspūdžių keliaujant nuostabiomis Klaipėdos krašto vietovėmis.

Jūsų Vytautas A. Gocentas, kraštietis ir tautietis iš Vilniaus