Sausio 30 dieną 6 valandą vakaro Lietuvių Dailės muziejaus galerijoje „Siela“ vyks Vytauto A. Gocento tapybos, grafikos ir piešinių parodos „Vydūnas ir Klaipėdos kraštas“ atidarymas. Paroda yra skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 98-osioms metinėms paminėti. Parodą pristato LDM direktorė Asta Zimkus, MLFD pirmininkas kunigas dr. Valdas Aušra, LŠSI atstovas Ernestas Lukoševičius. Paroda veiks iki kovo 1 dienos.
**
Autorius apie save (Iš rašomos atsiminimų knygos „Konvalijos iš Klaipėdos“, pradėtos Klaipėdoje 1989, kalbantis su mama): Aš, Vytautas Albertas Gocentas gimiau Klaipėdoje mylimų tėvų teisininko Jono Jurgio Gocento ir namų šeimininkės Lėnos/Elenos Srūgytės-Gocentienės šeimoje 1953 m. balandžio 23-ąją, Jurginių ir Adalberto vardų dieną. Buvau pagrandukas po viduriniojo Jurgio Kristijono ir vyriausiojo Jono Algirdo.
Augau ramioje ir ūksmingoje sodo bei parko medžiais apsodintoje Gėlių gatvėje, turėjusioje dvidešimt kelis namelius. Jie buvo pastatyti 1936 m. pagal inžinieriaus architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą, norint Klaipėdoje plėsti lietuvybę, nutarta apgyvendinti daugiau bendrapiliečių iš Lietuvos – šis nuo miesto centro nutolęs pakraštys turėjo senąjį Smeltės pavadinimą, kurio naujoji gatvių ir namų santalka vadinta „Darbininkų kolonija“, „Celiuliozės kolonija“ (vok. Celluose-Kolonie). Anuomet ši gatvė pavadinta S. Daukanto vardu, o kraštui ir valstybei atmintinais 1939 m. jo neteko, bet ir vokiškasis Blumenstrasse pavadinimas pokaryje išverstas į lietuvišką.
Į Gėlių gatvę atsirėmusi, o vėliau ir ją kirtusi Lakštučių gatvė anksčiau vadinta Gintaro pelkės gatve (Bernsteinbruch Strasse), nes XX a. pradžioje čia dar buvo Gintaro pelkės kaimas. Iš šio kaimo buvo kilęs garsusis prekybininkas, Klaipėdos miesto burmistras, Kuršių marių žvejybos inspektorius, etnografas, liaudies dainų rinkėjas, piešėjas, poetas Vilhelmas Berbomas (Ernst Wilhelm Beerbohm, 1786–1865). Vilhelmo Berbomo gatvės vardas, gyvavęs iki 1940 m., atkurtas 2014 m. miesto šiaurinėje pusėje – taip dabar vadinasi dalis Įgulos gatvės...
Vaikystė smagiai bėgo švelniu smėlio takeliu kieme, straksėjo gatve akmeniniais lauko kūliais, misinginiais (špižiaus) šulinių dangčiais, nuvirsdavo į netolimų laukų žolynus, kur, atrodė, amžiams pasiklysdavo ir pasimiršdavo, kol reikėdavo grįžti namolio į mylinčios mamos glėbį ir apsaugą...
Ten – kiemo ir gatvės draugų, bendraklasių nesibaigiantys žaidimai, kelionės prie marių, ošiančios jūros ir smėlio kopų galybėn, prie kitų vandenų – Danės, Smeltalės, Wilhelmo kanalo, Minijos... Kamuolio ir plieninio rato vaikymas, lenktynės guoliniu paspirtuku ar dviračiu, žvejonių kantrybė, o maudynių atgaiva. Šilti vakarai ganykloje prie laužo su karšta bulve delnuose. Galiausiai – ilgai lauktas sekmadienis, kuomet ne tik evangeliškosios pamaldos kapinių bažnytėlėje atsibūdavo, bet ir į dangų kylantys sklandytuvai nuviliodavo...
Daug gerųjų mokytojų 4-oje prie turgaus ir 15-oje mokykloje žvejybos uosto gale, o dar rankinio treniruotės, radiotechnikų būrelis, dailės studija ir pirmieji mėginimai rašyti ar net spausdinti miesto laikraštyje, sostinės moksleiviškame žurnale. Nemažai knygų perskaityta, o su broliu Jurgiu ir draugais bėgta į kiną. Su tėvais iškilmingai eita į teatrą, į Jonines miesto sode ir svečiuosna pas mielus klaipėdiškius, gyvenusius savo amžinose tėvonijose...
Įsimintiną 1971 metų vasarą – mama ir tėvas Gėlių gatvėje, o artimi klasės draugai geležinkelio stotyje palydėjo į Vilnių, siekti mokslų aukštųjų. Tėvo paklausiau į ką man stoti – kur nori, tik ne į teisę... Ten, Vilniuje išvaikščiotos gatvės, kiemai, kapinės, stebėtasi kalvų aukštumu, bažnyčių boniomis, kryžiais... Senojoje lietuvių sostinėje atrastas naujas pasaulis, sutikti mieli bendramoksliai. Kai kurie profesoriai – dar senoviniai, net iš prieškario, o jaunieji dėstytojai – veržlūs, siekiantys įtvirtinti savo žinojimus, matymus... Čia lankytas literatų būrelis senajame universitete ir vėl piešta bei tapyta dailės studijose M. K. Čiurlionio gatvėje, o pabaigus studijas – ir ant Tauro kalno...
Taigi, džiaugtasi savarankiško gyvenimo stebuklu, o pirmąją atostogų vasarą su studentų statybininkų būriu išvažiuota į Sibirą gelžbetonio lieti, kitą – vaikščiota kraštotyros takais šventojoje Žemaitijoje, trečiąją – skubėta į praktiką Klaipėdos vykdomajame komitete, ketvirtąją – žygiuota Pabradės karinės stovyklos smėlynuose, kur ankstų rytmeti bėgta miško proskyna, lauko takais...
Baigėsi paskutinės katino dienos kaip ir studijos Alma Mater – 1976 metais prašiausi paliekamas dirbti Vilniuje. Į Vilnių pro Giedraičius 1920 metais ir tėvas veržėsi, o 1941-siais, po jungtuvių Naumiesčio bažnytėlėje, ir jaunavedžių medaus mėnuo čia atsibuvo... Man tereikėjo pasiprašyti ir jau dirbi Jono Basanavičiaus gatvėje, carinės gadynės laikais statytoje Finansų ministerijoje, kuri lyg Petrapilio Žiemos rūmai ir vartai... Aukštėliau gatve – rašytojo Romain Gary kiemas... Džiaugiausi komandiruotėmis į Lietuvą, gi dažniausiai – vakaruosna, kur tėvonijų kraštas šaukėsi ir šaukėsi... Vienok visam namolio nebesugrįžau. Ištikimas tėvonijų kraštui likau mintimis, svajonėmis, darbais – pavargęs atguldavau Vilniuje, o sapnuodavau namus, saulėtą Klaipėdą, Marių ir Jūros vandenis, įkvėpdavau jūržolių kvapo. Ryte ir vėl prabusdavau Vilnijos šiluos, smėlynų, akmenų, paparčių kraštely prie Vilnios ir Neries ar kitų vingrupių...
Ši knyga rašyta dukraitės žinojimui, žmonos meilei liudyti, amžinas skolas pridengti, o taipgi tėvus, mokytojus, kunigus įamžinti, atidėkoti. Žmonės man buvo geri, o Viešpats – maloningas. Laimingas buvau su žmonėmis, o su savojo krašto – ypatingai. Vieni jų karo ir pokario nelaimėse tėviškes prarado, kiti vėliau „repatrijacijos“ tiltu svetimuosna pasitraukė, dar kiti gi atkakliai laikosi savo kiemuose ir trobesiuose...
Begalinio žingeidumo vedamas ir esant galimybėms keliavau. Visuomet sugrįžt į namus norėjau – tik čia žmogaus vieta pažadėtoji. Žinia, tarytumei Tolminkiemio klebono bei kunigo, poeto, muzikos ir kitų instrumentų meisterio Kristijono Donelaičo žodžiais man tėvai priminė: „Kur paperėti esmi, ten ir gyvenkim.“
Turėkime tvirtą tikėjimą, begalinę viltį, amžiną meilę. Atminkime tą, ant Klaipėdos krašto kapinių vartų išlikusį užrašą iš liuteroniškos giesmės: Kur Tu esi ir aš buvau, kur aš esmi ir Tu būsi...
LŠSI informacija
