Dabar Amerikoje yra pats nuostabiausias laikas būti paranojiku. NSA seka jūsų elektroninius laiškus. Socialiniai tinklai su jumis atlieka eksperimentus. Kankinimų ataskaita atskleidžia žvalgybos klaidas, o užsienio vyriausybės laužiasi į kino studijas. O gal net ne užsienio vyriausybės, o tik jomis apsimetantys programišiai – kas kelia dar didesnį nerimą. Ebola pasiekė Ameriką. Per praėjusius metus vieną lėktuvą numušė kovotojai, kitas paprasčiausiai pradingo. Kiekviena epocha turi savų problemų ir iššūkių, bet pastaruoju metu nerimą keliantys įvykiai užplūdo pasaulį kaip potvynio banga. Tai yra blogos naujienos saugantiems nervus ir norintiems ramiai miegoti, bet puikios naujienos populiariajai kultūrai.
Bent jau taip turėtų būti. Pastarąjį kartą toks visaapimantis paranojos jausmas mus lankė nuo 8 dešimtmečio pradžios iki vidurio. Tai buvo era po Warreno komisijos, Votergeito, Vietnamo ir Altamonto; iš karto po to, kai Charlesas Mansonas įtikino žmones, kad pacifistai hipiai iš tiesų yra šaltakraujai žudikai, ir dar iki tol, kol Tony Manero ir „Saturday Night Fever“ įtikino mus visus pasiduoti disko muzikai ir pamiršti visas problemas. Tas 8 dešimtmečio vidurio amerikiečių nerimas atvedė į kinematografinį sąmokslo ir trilerio žanro aukso amžių: nuo populiarių romanų ekranizacijų, tokių kaip „The Parallax View“, „Three Days of the Condor“ ir „Marathon Man“, iki aštrią realybę į ekranus perkeliančių juostų („All The President’s Men“) ir nerimą keliančių distopijų apie ateitį „Soylent Green“. Ne visi šie filmai buvo labai geri, tačiau jie buvo akivaizdūs tuometinės išgąsčio kultūros šalutiniai produktai, dabar tarnaujantys kaip istoriniai ženklai.
Kad ir kokia jūsų nuomonė apie atskirų filmų ar TV laidų naudą ir nuopelnus, populiarioji kultūra apskritai neretai funkcionuoja it savotiškas karštligiškas sapnas, kurį mes drauge išgyvename; lyg lengvas dūmų tumulas, kylantis nuo istorinių įvykių ugnies. Neretai patys radikaliausi, skandalingiausi ir populistiškiausi kūriniai geriausiai atspindi aktualiausias visuomenės problemas ir didžiausius rūpesčius. Kartais tai yra įstatymų nepaisantys sociopatai gangsteriai iš Didžiosios depresijos laikų filmų (pvz., „Scarface“ ir „Little Caesar“), o kartais – komunizmo baimė ir paranoja, kuri perkeliama į B kategorijos filmus apie ateivių įsiveržimą (pvz. „Invasion of the Body Snatchers“ ir „It Came From Outer Space“). Praėjusio tūkstantmečio pabaiga asocijuojasi su kataklizminių trilerių antplūdžiu – „Volcano“, „Deep Impact“, „Armageddon“ ir kt.
Taigi, atrodytų natūralu, kad mūsų post-snoudeniškas, perdėtai stebimas, dronų naudojimo pažymėtas pasaulis turėtų iššaukti panašią bangą tamsių, utriruotų trilerių apie šešėlines vyriausybes, slaptus pareigūnus ir sąmokslus, siekiančius pačius aukščiausius sluoksnius. Tačiau jei pažiūrėsite, ką siūlo netoliese esantis kino teatras, pamatysite, kad jis ir vėl kviečia jus spoksoti į superherojus. Keletą nykštukų ir hobitą. Lego žmones. Kalbantį meškėną. Tarp praėjusiais metais daugiausiai uždirbusių filmų yra „Spider-Man“, „Captain America“, „The Lego Movie“ ir „Guardians of the Galaxy“. Kažkas galėtų ginčytis, kad štai, jų tarpe yra toks simbolinis filmas kaip „Godzilla“. Tiesa, bet yra ir „Teenage Mutant Ninja Turtles“. Na, bent jau kiek tamsesnis blokbasteris „Dawn of the Planet of the Apes“ gudriai užsiminė apie tai, kad žmonės jau taip sudirbo šią planetą, kad geriau jau ją atiduotume kitai rūšiai.
Šie populiarieji filmai mums kalba ne tik apie nacionalinę nuotaiką, bet ir moderniąją kino ekonomiką. Praėjus keturiasdešimčiai metų po to, kai Oskarams geriausio filmo kategorijoje buvo nominuotos juostos „Chinatown“ ir „The Conversation“, mes turime apdovanojimų sezoną, kuriame dominuoja pareigingos ir tvarkingos biografijos, pasakojančios apie Martiną Lutherį Kingą (Selma), Alaną Turingą (The Imitation Game), Stepheną Hawkingą (The Theory of Everything). Puikios temos, puikūs filmai. Keista tik tai, kad pats galimai paranojiškiausias laikas per pastaruosius 40 metų nepagimdė atitinkamos bangos paranojiškų populiariosios kultūros fantazijų – tiek aukšto lygio, tiek žemesnio.
O gal jų netrūksta, tik mes ieškome ne ten? Paskutinė „The Hunger Games“ dalis ir vėl sulaukė didžiulio populiarumo, ir apskritai yra jaučiamas ypatingas jaunimui skirtos distopinės literatūros (ir jos ekranizacijų) iškilimas. Tai, kad šie kūriniai yra patrauklūs ir daug vyresniems žiūrovams, byloja apie kolektyvinį visuomenės troškimą išvysti nerimą keliančias socialines tendencijas ir bandymus jas spręsti fiktyvioje plotmėje. Taip, žymusis literatūros klasikas mus tikino, kad būtent nelaimingos šeimos yra nelaimingos savaip, tačiau tinkamose rankose tokie pasakojimai gali rezonuoti su universaliomis patirtimis. Kartais, kai pasaulis, rodos, išprotėjo, žmogui norisi paskaityti apie tą išprotėjusį pasaulį. Panašia universalia simbolika tampa knyga ir filmas „Gone Girl“, kur analizuojamas informacijos pertekliaus pavojus, kai kadaise patikimi artimieji pasinaudoja kiekvienu tavo žodžiu, interpretuoja, keičia, klaidingai suvokia tam, kad galutinai tave pasmerktų. Klastingesnės baimės šiame interneto amžiuje turbūt nerastume.
Paklausite, o kodėl baimės ir nerimas? Jei to pilna aplinkui, kam mums to dar ir ekrane (ar knygų lentynose, jei esate absoliučiai nemodernus)? Mes labai dažnai apie filmus, romanus ir televiziją kalbame kaip apie tam tikrą eskapizmą, svajonių pasaulį, į kurį smagu ir gera persikelti iš savo nepakankamos ir netenkinančios realybės. Tačiau kartais būtent bulvariniai trileriai, mokslinės fantastikos fantazijos ir panašūs žanrai tarnauja visuomenei kaip ankstyvieji mūsų kolektyvinio nepasitenkinimo ženklai, kaip kreivi veidrodžiai, kurie mums atgal atspindi mūsų nerimą ir priverčia juos pamatyti naujai. Tai ypatingai svarbu tais laikais, kai realybė yra tokia gąsdinanti ir nesuvokiama, kad tampa sunku susigaudyti, kas iš tiesų vyksta.
