Italijos užsienio reikalų ministras Paolo Gentiloni sekmadienį šalies prezidento buvo išrinktas pakeisti Matteo Renzi kaip ministras pirmininkas. Šis pasirinkimas signalizuoja pasauliui centro kairiųjų vyriausybės vidaus ir išorės strategijų tęstinumą šiuo nestabiliu Italijos politikos laikotarpiu.
Gentiloni teigimu, jis priėmė ministro pirmininko mandatą iš Italijos prezidento Sergio Mattarellos, po to, kai šalies opozicinių partijų lyderiams nepavyko susitarti dėl „atsakomybės pasidalijimo“ ir kartu suformuoti naują koalicinę vyriausybę.
„Laikau tai didele garbe, ir sieksiu eiti šias pareigas su orumu ir atsakomybės jausmu“, - sakė jis po to, kai buvo paviešintas prezidento sprendimas.
Naujosios Gentiloni pareigos oficialiai įsigaliojo pirmadienį, kai jis išsirinko savo ministrų kabineto narius. Naujasis šalies ministras pirmininkas pažymėjo, kad tikisi, jog naujoji vyriausybė padės „nuraminti šalies gyventojus“ ir vykdys tarptautinius įsipareigojimus.
Sprendimas šalies premjeru paskirti patyrusį Renzi vyriausybės ministrą, kuris plačiai laikomas patikimu ir slaptų politinių ambicijų nepuoselėjančiu kandidatu, praktiškai garantuoja, kad prezidentas Mattarella 2017-aisiais paskelbs išankstinius rinkimus, likus metams iki šios parlamentarų kadencijos pabaigos. Tai taip pat reiškia, kad jo valdymą greičiausiai smarkiai įtakos Renzi, kuris ir toliau vadovauja valdančiajai Demokratų partijai.
Italijos valdžia pasikeitė praėjus savaitei po to, kai Renzi buvo sutriuškintas referendume dėl konstitucinių reformų, maždaug 60 proc. italų balsavus prieš jas. Renzi buvo pažadėjęs atsistatydinti, jeigu pralaimės referendumą, ir tą padarė praėjusį trečiadienį, dar spėjęs patvirtinti šalies 2017 m. biudžetą.
Dabar didžiausia ir giliausia naujojo ministro pirmininko laukianti krizė yra finansinė. Penktadienį Europos centrinis bankas atmetė seniausio pasaulyje banko, Italijos „Monte dei Paschi“, prašymą duoti daugiau laiko pasiruošti būtinam privačių investuotojų konsorciumo kapitalo injekcijai į stagnuojančią šalies ekonomiką. Šis sprendimas reiškia, kad Italijos vyriausybei gali tekti įsikišti ir išgelbėti banką, kuriam gręsia finansinis krachas, kadangi jame saugomi milijardai eurų nemokių paskolų.
Daugeliu atžvilgių, Gentiloni turbūt negalėtų labiau skirtis nuo savo judraus, charizmatiško – kai kurių teigimu, netgi arogantiško – pirmtako. 62-ejų Romoje gimęs ir gyvenantis politikas, kuris yra beveik dviem dešimtmečiais vyresnis už Renzi bei turi aristokratiškų šaknų, prieš pradėdamas karjerą politikoje iki 1993 m. dirbo žurnalistu, o po to dirbo Romos mero Francesco Rutelli atstovu spaudai.
Gentiloni, kuris yra praktikuojantis katalikas, į parlamentą buvo išrinktas 2001 m., kur dirbo vyriausiuoju žiniasklaidos reikalų komisaru per antrąją konservatorių ministro pirmininko ir žiniasklaidos magnato Silvio Berlusconi kadenciją. Eidamas šias pareigas, jis dažnai konfliktuodavo su premjeru bei kritikuodavo jo griežtą pagrindinių Italijos transliuotojų kontrolės praktiką. Jis taip pat padėjo sužlugdyti Berlusconi planus, kurie būtų praplėtę jo įtaką Italijos žiniasklaidoje.
Tiesa, Gentiloni pažiūros jaunystėje buvo kiek radikalesnės. Universitete jis priklausė kairiųjų pažiūrų studentų judėjimui, o tada prisijungė prie socialistų partijos, iš kurios pasitraukė įkūręs už aplinkosaugą agituojantį laikraštį „La Nuova Ecologia“. 2002 m. jis įkūrė „Ramunės“ partiją, kuri vėliau tapo dabartinės Demokratų partijos pagrindu.
2014-aisiais Renzi pasirinko Gentiloni pakeisti pirmąją jo užsienio reikalų ministrę, Federicą Mogherini, kai ji buvo išrinkta vyriausiaja Europos Sąjungos užsienio reikalų ir saugumo komisare. Eidamas šias pareigas, Gentiloni, kuris puikiai šneka angliškai, glaudžiai dirbo su JAV užsienio reikalų sekretoriumi Johnu Kerry, siekdamas sustiprinti Jungtinių Tautų remiamą Libijos vyriausybę, bei buvo vertinamas kaip stiprus kadenciją baigiančio JAV prezidento Baracko Obamos administracijos sąjungininkas.
Gentiloni puoselėja geresnių santykių viltį ir Rusijos atžvilgiu. Praėjusį mėnesį paklaustas dėl savo ankstesnių komentarų, kuriuose pareiškė, jog Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu galima pasitikėti, Gentiloni atsakė: „Italija niekada nejautė nostalgijos Šaltajam karui. Kartu su mūsų sąjungininkais, mes palaikėme dialogo užmezgimą su Maskva, ir pilnai bendradarbiavome kovoje su terorizmu. Tačiau vien dialogo neužtenka, kad būtų galima atkurti pasitikėjimą. Mes laukiame reikšmingų žingsnių Minsko susitarimo link, ir Rusijos įsipareigojimo sustabdyti Assadą nuo rytų Alepo bombardavimo.“