Lietingą liepos 17 dienos sekmadienio rytą Marquette Parke rinkosi lietuvių bendruomenė. Čia buvo minimos 83-sios Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties metinės. Aistringi pilotai, idėjiniai ir aktyvus lietuvių bendruomenės nariai – taip trumpai galima būtų apibūdinti šiuos lakūnus. S. Darius ir S. Girėnas - Lietuvoje XIX a. pab. gimę drąsuoliai, bendraminčiai, kurių istorinio tarpatlantinio skrydžio idėjos gimė Čikagoje.
Prisimenant garsius lakūnus galima pastebėti šių vyrų ne tik išorinius panašumus, tačiau ir gyvenimo istorijas. Tiek S. Darius, tiek S. Girėnas anksti netekę tėvų (Stasys Girėnas – jauniausias iš šeimos, netekęs motinos ir tėvo) patraukė į Vakarus – JAV. Naujoje šalyje jiems pradėti gyvenimą sekėsi sunkiai. S. Girėnas, apsistojęs Čikagoje ir trumpai pasimokęs, dirbo pasiuntiniu spaustuvėje, tačiau visąlaik domėjosi technika – laivais ir lėktuvais. Misūrio valstijoje tarnavo lakūnų mokyklos eskadrilėje ir, galutinai susižavėjęs skraidymu, nusprendė tapti lakūnu. Grįžęs į Čikagą toliau dirbo spaustuvėje, o laisvalaikiu lankė oreivystės mokyklą, kurią baigė su pagyrimu, taip pat įgijo ir transporto piloto klasės licenciją, leidžiančią skraidinti keleivius ir krovinius iki 3 500 svarų. Įsigijęs nuosavą lėktuvą skraidyti išmokė 52 pilotus. Skirtingai nei Stasio Girėno, Stepono Dariaus meilė aviacijai gimė pakankamai anksti. Gyvenęs Naujojo Džersio valstijoje Newark mieste, būsimas lakūnas vėliau persikėlė į Čikagą. Stropus jaunuolis mokėsi keliose technikos mokyklose, be galo domėjosi sportu - aktyviai sportavo, užsiiminėjo krepšiniu, beisbolu, ledo rituliu, boksu, lengvąja atletika ir kt. Didis noras padėti atkurti Lietuvos valstybę jį sugrąžino atgal į tėvynę. 1920 m. įstojęs į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo daugelyje karinių operacijų. 1927 m. S. Darius grįžo į JAV aplankyti giminių, kur vėliau taip ir liko. 1929-1931 m. vyras dirbo Čikagos Polvokio aerouoste prekybinės aviacijos lakūnu ir instruktoriumi. Čia išmoko valdyti visų tipų Amerikoje gaminamus lėktuvus.
Marquette Parke prie lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno paminklo susirinko Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos (ALIAS), Amerikos lietuvių tarybos (ALTAS) ir Šaulių sąjungos atstovai. Įneštos Lietuvos ir JAV vėliavos, dėkojama susirinkusiems už patriotiškumą, įkvėpimą jaunajai kartai ir istorinės atminties išsaugojimą.
Nuo pat grįžimo į JAV S. Darius rengėsi grįžti į Lietuvą, tačiau jau lėktuvu. Taip brandindamas savo mintį vienos Amerikos lietuvių aviacijos šventės metu jis susipažino su S. Girėnu. Jų idėjos juos sujungė. Iš santaupų, suaukotų ir pasiskolintų pinigų lakūnai įsigijo lėktuvą Belanca CH 300 Pacemaker. Perstatę jie jį perdažė oranžine spalva ir pavadino „Lituanica“. Planuotas skrydis virš Atlanto buvo suskirstytas į tris atkarpas (Niujorkas – Niufaundlandas, Atlanto vandenynas, Airija – Kaunas), iš kurių, pagal lakūnų apskaičiavimus dvi pirmosios buvo sudėtingiausios, trečioji – lengviausia. Deja, įveikę sunkiausias atkarpas vyrai nenumanė, kas jų laukia pakeliui į Kauną. Nors skrydžio metu oras buvo palankus, o žinia apie tarpatlantinį „Lituanicos“ skrydį buvo išplatinta telegramomis po visą pasaulį, minia, laukusi didvyrių, turėjusių nusileisti Aleksoto oro uoste, taip jų ir nesulaukė. Lėktuvas tragiškai sudužo šalia Kuhdamo kaimo, Soldino apylinkėse. Egzistuoja kelios tragedijos versijos – viena iš jų, jog dėl blogų oro sąlygų ties Airija, pilotai pasuko į šiaurę per Škotiją ir Šiaurės jūrą bei pasiekė Vokietiją, o pro Berlincheno mestelį buvo apšviesti prožektorių. Nesuvaldžius lėktuvo jis užsikabino už keletos medžių ir bandydamas saugiai nutūpti sudužo. Kita versija - lėktuvas galėjo praskristi virš slapto vokiečių karinio objekto ir būti numuštas, palaikius jį priešų žvalgybiniu lėktuvu. Tačiau pastaroji versija nėra galutinai patvirtinta.
Lakūnų kūnai buvo balzamuoti ir palaidoti Senosiose Kauno kapinėse Vytauto prospekte, o 1944 m. baigiantis karui ir frontui artėjant link Lietuvos, jie buvo perkelti ir paslėpti VDU Medicinos fakulteto rūsio nišoje. Kiek vėliau 1964 m. jie buvo perlaidoti Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse. Narsių lakūnų atminties vietose pastatyti paminklai - Kuhdamm (1936 m., dab. Pszczelnik, Lenkija), Čikagoje (1935 m.), Niujorke (1958 m.), Beverli Šore (1971 m.), Kaune (1993 m.)
S. Dariaus ir S. Girėno lėktuvo „Lituanica“ skrydis įeina į pasaulinę aviacijos istoriją kaip antras skrydis be nusileidimo, ore praleidęs 37 val. 11 min. Antras pagal tikslumą aviacijos istorijoje skrydis, kuris vyko be moderniausių navigacijos priemonių, blogomis oro sąlygomis, be radijo ryšio, tačiau tikslo link - Tėvynės Lietuvos.
Įkvėpti ir padrąsinti Lietuvos sūnus naujiems žygiams – tokį tikslą turėjo S. Darius ir S. Girėnas. Šių lakūnų atminimo šventės metu buvo išsakyta nemažai gražių žodžių ir atiduota pagarba Lietuvos didvyriams giedant Lietuvos himną. Marquette Parke prie lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno paminklo susirinko Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos (ALIAS), Amerikos lietuvių tarybos (ALTAS) ir Šaulių sąjungos atstovai. Įneštos Lietuvos ir JAV vėliavos, dėkojama susirinkusiems už patriotiškumą, įkvėpimą jaunajai kartai ir istorinės atminties išsaugojimą.
„Tai buvo nepaprastas iššūkis, reikšmingas tiek techniniu, tiek istoriniu, tiek patriotiškumo atžvilgiu. S. Darius ir S. Girėnas buvo ta jungtis, kuri sujungia Lietuvą ir JAV. Todėl ačiū Jums visiems, kurie nepamirštate, kurie puoselėjate Lietuvos istoriją, įkvepiate jaunimą. Kiekvienas mūsų galime būti ta jungtis, nešti patriotiškumo dvasią ir puoselėti ją čia, Čikagoje“, – kalbėjo Lietuvos Respublikos generalinio konsulato atstovė, vyriausia specialistė Aistė Šulcaitė.
Gražių žodžių Lietuvos didvyriams negailėjo ir Amerikos lietuvių tarybos pirmininkas Saulius V. Kuprys, teigdamas, jog tragiškas 1933 m. gedulo rytas virto nauja lietuvių tautos aušrine. Užgrūdinti tuometinių Lietuvoje vykusių nepriklausomybės karų, lakūnai nepabūgo ir tarpatlantinio skrydžio iššūkio.
„S. Darius ir S. Girėnas buvo dvi Lietuvybės ugnį nešančios ir tragediją išgyvenusios asmenybės, kurios nugalėjo didelę moralinę audrą Amerikos žemyne ir atmosferinę audrą virš Atlanto“, – kalbėjo S. V. Kuprys.
Šis žygis nebuvo pamirštas ir įvertintas apdovanojant lakūnus Vyčio Kryžiaus V laipsnio ordinu, Šaulių sąjungos žvaigžde ir Lietuvos skautų ordinu. Pasak Amerikos lietuvių tarybos pirmininko, savo žygdarbiu S. Darius ir S. Girėnas ne tik išreiškė savo meilę ir pasiaukojimą Lietuvai, bet ir kėlė drąsių žygių būtinybę Lietuvos ateičiai. Cituodamas S. Dariaus ir S. Girėno testamentą, S. V. Kuprys minėjo lakūnų raginimą prisidėti prie didžių Lietuvai žygių, tirti dar mažai žinomas žemes, Atlanto vandenyno sroves. Kreipdamiesi į jaunąją Lietuvą, S. Darius ir S. Girėnas vylėsi būti stipriais ir iki galo įgyvendinti savo užsibrėžtą tikslą. Savo skrydį lakūnai skyrė jaunosios Lietuvos garbei.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
