Uostamiesčio Skulptūrų parke, prie paminklo žuvusiems 1923 metų sukilimo dalyviams, susirinkę kariai, šauliai, miestiečiai ir politikai iškilmingai paminėjo 93-ąsias Klaipėdos sukilimo metines ir pagerbė už laisvę žuvusių kovotojų atminimą.
Jame pagerbtas ir Andriaus Martaus (Martusevičiaus), vienintelio sukilime dalyvavusio ir jo metu tragiškai mirusio JAV lietuvio, atmintinas. Kapo vieta ir lentelė paženklinta Klaipėdos mero ir merijos iniciatyva, panaudojant miesto savivaldybės lėšas. Paženklinimo iniciatorius - amžinatilsį LR Seimo narys Algirdas Patackas.
„A.Martus nuo 1895 metų gyveno JAV. Ten nuo 1907 m. rūpinosi lietuvių apgyvendinimu Brukline, bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje, gastroliavo su lietuvių vaidintojais po lietuvių kolonijas bei rinko aukas Lietuvių gelbėjimo ir Lietuvos autonomijos fondams“, – pasakojo uostamiesčio savivaldybės kultūros vyr. specialistas Vidas Pakalniškis.
Pasak jo, A.Martus dalyvavo Klaipėdos sukilime, o Klaipėdos prefektūros apsiausties ir šturmo metu persišaldė ir mirė.
Pagarbą dėl kilnaus tikslo kovojusiems ir žuvusiems tarpukario Lietuvos kariams bei savanoriams, Klaipėdos krašto patriotams išreiškė gausiai susirinkę uostamiesčio gyventojai, tarp kurių buvo nemažai jaunų žmonių – sausumos ir jūrų pajėgų karių, šaulių, mokyklų bei gimnazijų auklėtinių.
Chorui sudainavus Mažosios Lietuvos himnu tapusią giesmę „Lietuvninkais mes esam gimę“, miesto meras Vytautas Grubliauskas pasveikino visus susirinkusius prie paminklo kovoms už laisvę, pasidžiaugė, jog sausio 15-ąją prisimenama išskirtinė ne tik uostamiesčiui, bet ir visai Lietuvai istorinė Klaipėdos krašto atgavimo diena.
„Anais laikais pasaulis neturėjo žinios apie Lietuvą kaip vieną tautą arba žemę. Prijungus Klaipėdos kraštą, tapome ne tik valstybe prie Baltijos jūros, bet ir jūrų valstybe – turime vartus į pasaulį“, – pažymėjo V.Grubliauskas.
Istorinio sukilimo dalyvius ir aukas pagerbė uostamiestyje viešintis krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Jis išreiškė viltį, jog stiprinant Lietuvos kariuomenę, krašto saugumą, Klaipėdos jau niekada nereikės vaduoti.
„Po sausio 15-osios Lietuva galėjo pasijusti esanti visateisė ir visavertė valstybė, be didelės žaizdos, kuri buvo čia, pajūryje, kai buvome netekę Klaipėdos. Todėl privalome nusilenkti prieš tuos žmones, padėkoti visiems lietuviams, kurie kovojo ir padėjo galvas dėl kilnios idėjos už šio krašto laisvę,“, – kalbėjo J.Olekas
Apie Klaipėdos sukilimą
Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos valstybės buvo vienas sėkmingiausių karinių ir diplomatinių žygių. Po Pirmojo pasaulinio karo, įsigaliojus taikos sutarčiai, vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos krašto. Antantės vardu buvo pavesta kraštą valdyti Prancūzijai. Dėl politinės krašto ateities susikirto Lenkijos ir Lietuvos interesai. Lenkija turėjo tikslą kontroliuoti uostą, daryti įtaką Lietuvai.
Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos svarbą gerai suvokė mūsų šalies vyriausybė. Per krašto lietuvninkus čia įsteigtas konsulatas. Lietuvninkų veikėjai E. Simonaitis ir M. Reidys priimti į Klaipėdos direktoriją. Pradėta aktyviau propaguoti sujungimo su Lietuva idėja, siekta paveikti klaipėdiškių opiniją. Buvo siekiama Klaipėdos kraštui suteikti laisvosios valstybės statusą. Lietuvos vyriausybė, užsitikrinusi Vokietijos ir Sovietų Rusijos paramą, per visuomeninę šaulių organizaciją ir Klaipėdoje įkurtą Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą organizavo karinį krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atviras Lietuvos ginkluotų pajėgų įsikišimas būtų suprastas kaip agresija ir komplikuotų santykius su Antantės valstybėmis.
Šauliai padėjo įgyvendinti vyriausybės vadovo E. Galvanausko makiavelišką politinį žingsnį. Vyriausybė perleido atsakomybę Šaulių sąjungai, pati likdama šešėlyje. Iš tuometinio Šaulių sąjungos vado, rašytojo V. Krėvės Mickevičiaus, sukilimo organizatoriaus, kabineto po visą Lietuvą skriejo šifruota telegrama: „Pinigus surinkti į vieną vietą“. Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas kreipėsi į didžiąją Lietuvą pagalbos – „Broliai lietuviai“. Iš visos Lietuvos į kraštą traukė šauliai ir civiliai, apsirengę kariškiais, kurie peržengę sieną užsirišo žalią sukilėlių raištį ant kairės rankos su raidėmis MLS (Mažosios Lietuvos sukilėlis). Pirmoji auka už Pamarį – šaulys, „Aušros“ gimnazijos gimnazistas Algirdas Jasaitis iš Kauno.
„A.Martus nuo 1895 metų gyveno JAV. Ten nuo 1907 m. rūpinosi lietuvių apgyvendinimu Brukline, bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje, gastroliavo su lietuvių vaidintojais po lietuvių kolonijas bei rinko aukas Lietuvių gelbėjimo ir Lietuvos autonomijos fondams“, – pasakojo uostamiesčio savivaldybės kultūros vyr. specialistas Vidas Pakalniškis.
Lietuvos vyriausybės atstovas Klaipėdoje, kuris telkė patikimus dalinius pagal susidariusią situaciją, pakvietė Dotnuvos technikumo šaulius, kaip ištikimus Tėvynei šaulius, kurie jau buvo pasižymėję prieš lenkų įsiveržusį eskadroną. Pasiuntinys V. Putvinskis atvykęs pranešė: „Išvykstam vakare“. Septyniasdešimt vienas jaunuolis, Dotnuvos žemės ūkio technikumo moksleivis, su mokytoju, šaulių kuopos vadu Viktoru Ruokiu, vėliau tapusiu žymiu mokslininku, profesoriumi, per parką naktį tyliai išėjo į geležinkelio stotį, į nežinią. Vidurnaktį susėdo į atskirą keleivinį vagoną, vykstantį į Klaipėdą. Išvyko be dainų, triukšmo, palydėti merginų per Mažeikius, Kretingą. Dotnuvos šaulius pasitiko du sukilimo komiteto vadovai – Jonas Vanagaitis ir Jokubas Stikliorius. Čia pasigedo vieno šaulio. Kaip vėliau paaiškėjo, Kretingos geležinkelio stoty nugirdęs gandus apie sukilėlių kovas ir dideles aukas, vienas žmogus dezetyravo ir grįžo į Dotnuvą.
Šauliai rikiuotėje per miestą nužygiavo į Barždžių mokyklą. Žygiuojant per miestą jų būrį stebėję gyventojai buvo nusiteikę ramiai, draugiškai. Pernakvoję ant mokyklos grindų dotnuviškiai buvo padalinti į du būrius po 33 vyrus. Vieną būrį paskyrė į sargybą prie prancūzų minininko krantinėje, kur į juos žiojėjo atsukti pabūklų vamzdžiai, o antrasis nuvestas į Bachmano dvarą saugoti tiltų per Danės upę. Jie visą laiką buvo užimti: sargyba, rikiuotė, šautuvų valymas, kulkosvaidžių ardymas tęsdavosi kelias valandas, o likęs laikas skirtas maisto paieškoms. Kiekvienas sukilėlis dienai gaudavo po du litus, už kuriuos, iškeitę į markes, pirkdavo maisto. Artojų vaikai gyrėsi, kad ir Dotnuvoje taip nesimaitino – pirkdavo net šokolado ir dar sutaupydavo vienam kitam prancūziško konjako buteliui. Kaip paaiškėjo, lėšos jų išlaikymui buvo suaukotos Lietuvos ir Amerikos lietuvių. Bankininkas J. Vailokaitis, A. Smetonai tarpininkaujant, Klaipėdos reikalams paaukojo 12 500 dolerių ir pažadėjo, jei reikės, dar paaukoti. Vietos vokiečių spėliojimai, kad kariuomenė plėšikaus, nes atvyko pėsti be savų vežimų ir amunicijos, nepasitvirtino. Maisto pristatydavo patys klaipėdiečiai ir lietuvninkai ūkininkai.
Kai dotnuviškiai atvyko į Klaipėdą, miestas jau buvo sukilėlių rankose. Tačiau kai atplaukė šeši Antantės valstybių laivai ir įteikė ultimatumą pasitraukti iš Klaipėdos krašto, prasidėjo sunkiausios nežinios dienos. Dotnuviškiai, kaip ir kiti sukilėliai, ruošėsi duoti atkirtį gerai ginkluotiems, bet nekovingiems prancūzų jūrininkams. Tik po trijų dienų, kai Ambasadorių konferencija nutarė Klaipėdos kraštą priskirti Lietuvos valstybei, suteikiant autonominį režimą, įtampa atslūgo.
Vasario šešioliktąją dotnuviečiai šventė jau išlaisvintoje Klaipėdoje. Žygiavo gatvėmis dainuodami „Šėriau žirgelį“, „Užtrauksim naują giesmę broliai“. Kai išplaukė svetimi karo laivai, Klaipėdos krašto savanorių kariuomenė buvo išformuota ir Dotnuvos šauliai sveiki ir gyvi grįžo namo.
Pavasarį šauliams kilo idėja įamžinti žygį į Klaipėdą Dotnuvėlės upelio vagoje. Surado apie 5 tonų akmenį, iš Radviliškio depo paskolintu domkratu iškėlė jį iš upelio, užritino ant vagonetės, ir, tam tikslui nutiestais bėgiais, per penkias dienas atgabeno į Dotnuvos technikumo parko centrą, kur prie jo buvo triūsiama visą pavasarį. 71 sukilėlis aplink akmenį pasodino po vieną uosiuką. Surinkus lėšų padėtas postamentas, ant jo pakeltas akmuo, ant kurio iškalti žodžiai: „Trūko 500 metų vergovės pančiai“, o kitoje paminklo pusėje – žalvarinė lenta su Šaulių sąjungos ženklu ir 75 Klaipėdos vaduotojų pavardėmis.
1941 metais vokiečiams užėmus Lietuvą, žalvarinė lenta paslaptingai dingo, o plokštė nuo paminklo buvo nulupta. Spėjama, jog tai buvo padaryta saugumo sumetimais, kad vokiečiai nesuvedinėtų sąskaitų su šauliais. Per ilgus okupacijos metus paminklas taip ir liko apleistas, apaugęs krūmais, apiplėštas – nudaužyti paminklo priekyje esantys stulpeliai su grandinėmis. 1983 metais, nuo Klaipėdos sukilimo praėjus 60 metų, vietos vidurinės mokyklos mokytojas Stasys Stašaitis su auklėtiniais prakirto taką per krūmus iki paminklo ir norėjo jį sutvarkyti. Tačiau rajono partijos vadovybei kinkos sudrebėjo: ant akmens yra Vyčio, ženklas, fašistinis kryžius. Be to, dar viena bėda – sukilėlių sąrašuose – Jono Sadūno pavardė, o jis – to meto spaudoje keikiamos disidentės Nijolės Sadūnaitės tėvas.
Paminklas iš dalies atnaujintas tik 1989 m. Buvo padaryta nauja lenta pagal autentiškus duomenis. Sutvarkius parką, suskaičiavus uosius, pasirodė, kad jų likę mažiau kaip pusė. Po ilgai trunkančių dešimtmečių tylos ir užmaršties įvyko paminklo atnaujinimo šventė. Gėlių puokštės, minios, prisiminimai, kalbos. Atvykusių sukilėlių dalyvių – tik keturios baltos galvos – Stasys Buožis, Petras Navickas, Antanas Spūdas ir Domas Vasarevičius.
Informaciją pateikė LŠSI
#KlaipėdosSukilimas
