Režisavo: Yorgos Lanthimos. Vaidina: Colin Farrell, Rachel Weisz, Jessica Barden, Rosanna Hoult, Ben Whishaw
Dar iki pasirodant šiam filmui (jis debiutavo Kanų kino festivalyje lygiai prieš metus, o po įvairių šalių festivalių maratono plačiajai publikai kino teatruose anapus Atlanto pradėtas rodyti nuo praėjusių metų spalio) daugeliui, žinantiems ankstesnius režisieriaus darbus (ar bent jau puikią ir daugeliui įstrigusią 2009-ųjų dramą „Dogtooth“), buvo neramu, ar režisieriui pavyks savo pirmuoju anglų kalba kurtu filmu pateisinti didžiulius lūkesčius, ir ar neištiks jo toks pats likimas kaip Darreno Aronofsky (ir kitų), kuris karjerą pradėjęs kaip puikių autorinio kino „Pi“, „Requiem for a Dream“, „The Fountain“ kūrėjas, pamažu nuslydo į Holivudo stilistikos pusę, taip prarasdamas savo unikalumą.
Laimei, pirmasis Lanthimoso anglakalbis filmas puikiai pateisino jam iškeltus lūkesčius, sukurdamas kontekstualią žmonijos tarpusavio santykių satyrą, kupiną juodo humoro, bei, kaip jam įprasta, smurto. Surinkęs garsių aktorių komandą bei pasitelkęs švelnesnę pasakojimo formą, režisierius pritraukė didelę tarptautinę auditoriją, tuo pačiu neprarasdamas savito braižo.
Be nuolatinės režisieriaus graikų aktorių komandos – žmonos Ariane Labed bei šaltaveidės Angeliki Papoulia, pagrindinius vaidmenis juostoje atliko visiems puikiai žinomi aktoriai Collinas Farrellas bei Rachel Weisz. Šios dvi stiprios asmenybės turbūt labiausiai ir prisidėjo prie tarptautinės „Omaro“ šlovės.
Keista matyti Farrellą ne žavaus suvedžiotojo ar komiko kailyje, o pasipuošus senbernio ūsais sprendžiantį komplikuotus gyvenimo išlikimo klausimus. Charizmatiška aktoriaus asmenybė juostoje veržėsi per kraštus, vertė žiūrovus kartais juoktis, kartais jaustis nepatogiai, o taip pat išlaikyti kartelę, kurią lengvai peršoks ir Lanthimoso kūrybos iki tol nemėgę žiūrovai. Per visą filmą veda aktorės Rachel Weisz balsas, pasakojantis įvykius, jausmus ir kontekstą. Šios aktorės balsas – turbūt vienas didžiausių dabartinio kino turtų; stiprus, pilnas emocijų ir gyvenimo dramos, puikiai išlaikęs šaltumo ir nešališkumo emocijas viso filmo metu.
Juosta pasakoja istoriją apie utopinį pasaulį, kuriame išgyventi leidžiama tik tiems, kurie turi antrąsias puses. Vieniši visuomenės nariai yra siunčiami į specialų viešbutį, kuriame per 45 dienas turi susirasti gyvenimo partnerius. Jei to padaryti nepavyksta – vienišiai yra paverčiami į gyvūną, kurį pasirinkti gali patys, ir išsiunčiami į miškus. Toks likimas ištinka ir Farrello herojų Deividą, kurį po 12 metų santuokos palieka žmona. Į vienišių viešbutį vyras išvyksta kartu su šunimi tapusiu broliu, o vienatvę jam palaiko ten sutikti draugai.
Nelengva interpretuoti „Omaro“ siužetą dėl jo daugiasluoksniškumo. Paviršutiniame jo sluoksnyje akivaizdi istorija apie visuotinę santykių maniją. Šeima laikoma didžiausia vertybe, nepaisant to, kad labai dažnai ši idilė neveikia.
Nelengva interpretuoti „Omaro“ siužetą dėl jo daugiasluoksniškumo. Paviršutiniame jo sluoksnyje akivaizdi istorija apie visuotinę santykių maniją. Šeima laikoma didžiausia vertybe, nepaisant to, kad labai dažnai ši idilė neveikia. Nebežinodami, kaip besusirasti antrąją pusę, jos ieškome pagal tikrus ar tariamus panašumus. Tai puikiai parodo filme viešbutyje gyvenančių vienišių vienoda apranga ir antrosios pusės ieškojimas pagal panašias charakteristikas (kraujavimas iš nosies, galūnių neturėjimas, bejausmiškumas, gražūs plaukai). Argi ne tokiu principu veikia populiarioji pasimatymų programėlė „Tinder“, kur galimi partneriai atrenkami pagal turimus pomėgius?
Akivaizdu, kad Lanthimosą domina žmonijos normų kuriamas pasaulis, visuomenės santykiai bei jų dirbtinumas. Jei filme „Dogtooth“ buvo klausiama, kas atsitinka žmones atribojus nuo išorinio pasaulio ir sukūrus jiems dirbtinį, tai „Omaras“ kvestionuoja mūsų kuriamas taisykles meilės srityje. Režisierius neteisia nei visuotinai priimtinų buvimo kartu normų, nei sprendimo būti vienam – galbūt todėl juosta prasideda ir baigiasi atviromis interpretacijoms scenomis? Režisierius moka provokuoti, jam tai tinka, jis tampa savito braižo kūrėju, tad visai tikėtina, kad greitai jo pavardę linksniuosime kaip tokio tipažo kino kūrėją, kaip antai režisierių Michel Gondry. Ar bereikia sakyti, kad filmas intelektualus, rimtas, provokuojantis ir socialiai šokiruojantis? Tikriausiai, kad ne.
