Kalbant apie Ukrainą, didžiausio atgarsio sulaukusiu praėjusios savaitės įvykiu galima drąsiai pavadinti Genadijaus Korbano – politinės partijos „Ukrop“ („Ukrainos patriotai“) lyderio - areštą. Šis politikas taip pat yra Dnepropetrovsko verslininkas, turintis ryšių su ukrainiečių oligarchu Igoriu Kolomoiskiu. Šis areštas ne tik sukėlė karštą visuotinę diskusiją, tačiau – tai yra svarbiausia – jis kuo puikiausiai apnuogino Ukrainos politinės sistemos esmę.
Pats areštas tėra jau seno Porošenkos ir Kolomoiskio konflikto tęsinys. Kadaise ši priešprieša privedė prie Igorio Kolomoiskio atsistatydinimo iš Dnepropetrovsko apskrities gubernatoriaus pareigų ir faktiškai tapo viena iš partijos „Ukrop“, pozicionuojančios save kaip radikalią opoziciją valdantiesiems, įkūrimo priežasčių.
Ukrainoje ir vėl imta kalbėti apie politinius persekiojimus. Kodėl gi, praėjus 2 metams nuo Maidano pradžios, ir vėl iškilo klausimas apie režimus, savivalę ir selektyvų teisingumą? O svarbiausia – kodėl žmonės, ėję ir kovoję prieš sistemą, į valdžią neiškėlė tų politinių jėgų, kurios atstovautų šių žmonių interesus ir turėtų jų pasitikėjimą? Tam, kad galėtume atsakyti į šį klausimą, būtina susivokti Ukrainos valstybinėje sistemoje.
Ukraina – tai posovietinė valstybė, kuri išsaugojo valstybinį aparatą, sukurtą bolševikų vienu vieninteliu tikslu – įgalinti mažą interesų grupę (partinę nomenklatūrą) kontroliuoti didžiulę piliečių minią. Žinoma, šiandieninis elitas savo tikslais, ambicijomis ir kapitalu skiriasi nuo tuometinių miestų, apskričių ir net centrinio komiteto darbuotojų. Tačiau sistema, paremta vieno žmogaus valios primetimu visai žmonių grupei, liko tokia pati ir toliau sėkmingai vykdo savo paskirtį.
Ukrainos valstybinis aparatas nepajėgus išspręsti nė vienos aktualios užduoties. Tačiau jis efektyviai persekioja sau neparankius asmenis (nesant ideologinių priešų, kalba eina apie verslo konkurentus) ir paskirsto pinigines lėšas. Draudimai ir išmokos – štai viskas, kuo užsiima Ukrainos vyriausybė. Šis valstybinis aparatas, kuris buvo sukurtas, kaip draudžiamasis ir baudžiamasis organas, netinka jokioms šiuolaikinės civilizuotos valstybės funkcijoms atlikti: nei modernizacijai, nei idėjų generavimui, nei paslaugų teikimui. Patys suprantate, kad šautuvas gali šauti arba nešauti. Tačiau jis pats negali nuskristi iš vieno žemyno į kitą, nes juk yra šautuvas, o ne lėktuvas.
Tam, kad Ukrainos valstybinę sistemą būtų galima suvaldyti, ją pirmiausia reikia iš esmės sutaisyti. Kaip tik todėl bet kuris Ukrainos prezidentas, vos tik užėmęs postą, pradeda statyti savo valdžios vertikalę. Tose statybose jiems nėra svetimas niekas: nei valdžios uzurpacija, nei tarpusavio susitarimai su atvirai kriminalinėmis struktūromis, nei parlamentarų papirkinėjimas arba įbauginimas, nei vietinių „feodalų“, kurie tradiciškai prisiekia ištikimybę bet kokiam vadovui, nepaisant politinės ideologijos ar partinės priklausomybės, skyrimas.
Nors teoriškai Ukraina yra parlamentinė-prezidentinė šalis, tačiau pagal tai, kaip veikia jos valstybinės struktūros, ji taip ir pasiliko šalimi, nuolankiai paklūstančia vienam lyderiui. Faktiškai tokia situacija yra palanki dirva valstybėje kurti autoritarinį režimą. Mes matėme kaip greitai ir kaip lengvai visas valstybinis aparatas, pradedant parlamento partijų deputatais baigiant kaimų tarybų atstovais, nuolankiai pasidavė Viktorui Janukovyčiui. Nepamirškime ir to, kad daugelis politinių funkcionierių, atėjusių į valdžią su Julijos Timošenko partija „Batkivšyna“ („Tėvynė“), neoficialiai pritarė savo lyderės areštui.
Vienintelis dalykas, kuris trukdo Ukrainai grįžti prie tikros autoritarinės valdymo formos, yra oligarchija – tarpusavyje konkuruojantys finansų ir pramonės klanai, kurie kartais gali ir bendradarbiauti tarpusavyje, tačiau iš principo nesugeba veikti kaip nedalomas vienetas. Viktoro Janukovyčiaus politika, kuri siekė sunaikinti konkurentus ir likti vieninteliu oligarchu šalyje, galų gale atvedė jį į Rostovą.
Nereikėtų oligarchijos painioti su stambiuoju verslu, su kuriuo šis reiškinys turi netiesioginį ryšį. Oligarchas – tai ne tas, kuris perka politikus. Oligarchas – tai tas, kuriam politikas tėra vidutinės grandies darbuotojas. Kadangi Ukrainoje yra kelios oligarchų grupės, prezidentui tenka arbitro, tarpininko vaidmuo. Jie apriboja jo politinės valdžios ambicijas, o jis apriboja jų finansinį apetitą.
Tuo ir baigiasi visa oligarchijos nauda. Darydama įtaką valdžiai ir sulaukdami tik jų interesams palankių sprendimų, oligarchija stabdo konkurencinės ekonomikos vystymąsi, pilietinės visuomenės formavimąsi ir nepriklausomos žiniasklaidos darbą. Tų pačių oligarchų kuriami vis nauji politiniai projektai aprūpina nepakeičiamą vis tų pačių grupių valdžią ir užkerta kelią valstybės reformavimui.
Tokiu būdu, nekovojant su oligarchija, yra praktiškai neįmanoma daryti jokių reformų. Tačiau kova su oligarchija, nepakeitus valstybinės sistemos, iš pagrindų jos nemodernizavus, tik stiprina prezidento valdžią. Ir visiškai nesvarbu, ko stiprindamas savo valdžią siekia prezidentas. Svarbu tik tai, kad savo valdžią įtvirtinti jis gali tik pasinaudodamas iš sovietinių laikų paveldėtu represiniu-baudžiamuoju valstybiniu aparatu. Taip jau yra, kad gimstantis ukrainietiškas autoritarizmas nėra paremtas vieno žmogaus ar žmonių grupės troškimu priversti sistemą tarnauti saviems interesams; jį sąlygoja pati sistema, kuri kaip tik ir yra skirta autoriniam valdymui. Prie ko priveda pergalė prieš „nepriklausomą oligarchiją“ ir posovietinės valstybinės valdymo sistemos išsaugojimas, mes stebėjome Rusijoje, kur oligarchų naikinimas suteikė galimybę įkurti valstybinę finansinę-nusikalstamą grupuotę, atstovaujančią ir ginančią vienintelio klano – kooperatyvo „Ozero“ („Ežeras“), vadovaujamo paties prezidento Putino – interesus.
Ar Ukraina irgi eina tuo pačiu keliu kaip ir Rusija? Gali būti. Tačiau daug svarbesnis klausimas yra tas, ar mes turime kokią nors galimybę sukurti labiau civilizuotą apsaugą nuo autoritarizmo nei oligarchija?
Tie, kuriuos mes pripratome vadinti „kūrybine klase“ – Ukrainos revoliucijos varomąja jėga, žinoma, turi aiškią viziją, kaip turi atrodyti valstybinė sistema. Daugelis Maidano aktyvistų susivienijo į grupes, siekdami savo pasiūlymus ir galimus įstatymų projektus pateikti vyriausybės darbuotojams, atsakingiems už reformas. Tačiau tie, kas turi supratimą, kaip reikia keisti sistemą, su savo idėjomis rinkimuose nesibalotiruoja. Vidurinės klasės atstovai niekada nebuvo elektorato dauguma ir negali tikėtis, kad jie ir jų reformų programos laimės visuotiniuose rinkimuose. Ukrainoje yra pakankamai „ryžtingų piliečių“, kad būtų galima sukelti revoliuciją, tačiau nepakankamai „ryžtingų rinkėjų“, kad nubalsuotų už reformas.
Mes jau kalbėjome apie tai, jog tam, kad turėtų kokią nors įtaką iš sovietinių laikų paveldėtai valstybinei sistemai ir galimybę ją keisti, rinkimus laimėjusiam politikui būtina ją visiškai kontroliuoti. Tam, kad galėtų pakeisti sistemą, jam reikia tapti visišku ir neginčijamu jos savininku.
Suprasdami, kad žmonėms, iš tiesų suinteresuotiems šaliai naudingomis reformomis, gauti vietų daugumą valdžios organuose yra neįmanoma, kad ukrainiečių rinkėjų daugumos nepavyks patraukti idėjomis apie visuotinius mokesčius, laisvą rinką, išmokų ir subsidijų mažinimą, valstybinių išlaidų apkarpymą ir būtinybę priešintis karinei agresijai, maidaniečiai nekuria savo ideologinės partijos, nesinaudoja savo protu, intelektu ir gebėjimu patraukti ir suvienyti žmones, kad pateiktų ir agituotų už politinių reformų programą. Sistemą pakeisti trokštantys žmonės kas kartą pasitiki tos sistemos atstovu, vildamiesi, kad jų interesai sutampa nors kai kuriais aspektais. Taip jie tampa priklausomi nuo politikų, o kartu ir nuo oligarchų, finansuojančių politines partijas.
Iš tiesų, tam, kad būtų galima pakeisti taisykles, dauguma nereikalinga. Jei žmonės, palaikę Maidaną, susivienytų jo idealų pagrindu ir sukurtų savo politinę jėgą, jie galėtų drąsiai tikėtis garantuotų vietų visuose renkamuose šalies organuose. Ne vietų daugumos, o tiesiog stabilaus atstovavimo. Negausi ideologiniais principais sukurta politinė partija, kuri remiasi veikliu, aktyviu, atsipalaidavusiu ir finansiškai nepriklausomu elektoratu, turėdama savo atstovų valdžioje gali pradėti atlikti svarbų vaidmenį Ukrainos politikos procese ir keisti sistemą per koalicinius susitarimus ir savo šalininkų gatvės akcijas, reiškiant palaikymą vienam ar kitam įstatymui. Pokyčiai tokiu atveju būtų ne ypatingai greiti, tačiau jie bent jau būtų pasiekti taikios visuomenės evoliucijos keliu.
Ir Petro Porošenkos blokas, ir „Ukrop“ partija – tai valdininkų-oligarchų projektai, kuriems sistemos reformavimo ir keitimo iš pačių pagrindų idėja yra svetima. Kolomoiskio ir Porošenkos konflikto istorija aiškiai rodo maidaniečiams, kad valdančiojo elito gretose jie bendraminčių neturi. Ar tas supratimas privers aktyvius ukrainiečius, vedinus reformacinių idėjų, vienytis, o gal paskatins bandyti pokyčių siekti dar vienu Maidanu – mes pamatysim jau artimiausiu metu.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
