Tarptautinio tiriamosios žurnalistikos konsorciumo (ICIJ) ir Tarptautinio korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo stebėjimo centro (OCCRP) projektas, atskleidęs precedento neturinčio masto tyrimą, apėmusį daugiau nei 200 šalių, pateikė rezultatus ir iškėlė pasauliui esminį klausimą: „ofšoras – būti ar nebūti?“.
Viso pasaulio žiniasklaidos priemonės mirguliuoja antraštėmis, pristatančiomis šokiruojančius projekto rezultatus, o visuomenės dėmesio taikiklyje atsidūrė daugiau nei septyniasdešimt dabartinių ir buvusių valstybės vadovų bei jų šeimos narių, tokius kaip Kinijos Liaudies Respublikos prezidentas Xi Jinpingas, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, Maroko karalius Muhamedas VI ir Saudo Arabijos karalius Salmanas ibn Abdul-Azizas al Saudas, bei Pakistano ministras pirmininkas Navazas Šarifas. Atskleistosios informacijos banga palietė ir Europos lyderius, pavyzdžiui, Islandijos ministrą pirmininką Sigmundurą Davidą Gunnlaugssoną ir Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovo Davido Camerono šeimos narius.
Manoma, kad vienu iš stambiausių Panamoje veikusios ofšorinės kompanijos „Mossack Fonseca“, iš kurios nutekinta informacija davė pagrindą pačiam didžiausiam istorijoje žurnalistiniam korupcijos tyrimui, klientų galėjo būti Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas. Iš pateiktų dokumentų matoma, kad jis per savo bičiulį turėjo galimybę valdyti visą ofšorinių kompanijų grupę, kurių bendras turtas siekia milijardus dolerių.
Toje pačioje kompanijoje su Artimųjų Rytų diktatoriais Hosniu Mubaraku, Muammaru Kaddafiu ir Basharu al-Assadu figūruoja ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka bei visas būrys Ukrainos valdininkų ir verslininkų. Čia sutinkame vieną iš Nacionalinio banko valdytojų Valeriją Hontariovą, Odesos merą Genadijų Truchanovą, buvusį Ukrainos premjerą Pavelą Lazarenko ir verslininką Mohamadą Zahurą. Jau anonsuota ir tyrėjų publikacija, liečianti ir Juliją Tymošenko bei jos ryšius su energetikos kompanija Vieningos Ukrainos energetikos sistemos.
Po tyrimo rezultatų paskelbimo Ukrainoje užvirė skandalas. Žurnalistams pavyko aptikti, kad Ukrainos valstybės galva dalyvavo sukuriant tris ofšorines kompanijas. Ir tai vyko ne bet kada, o 2014 metų vasarą – per patį rusų agresijos prieš Ukrainą įkarštį. Vieną šių kompanijų, „Prime Asset Partners Limited“, registruotą Britų Mergelių salose, tyrėjai sieja su siekiu iškelti prezidentui priklausančius konditerijos korporacijos „Roshen“ aktyvus iš Ukrainos jurisdikcijos. Petro Porošenkos aplinkos teisininkai ofšorinės kompanijos įkūrimo būtinybę grindžia palankiais ir patikimais britiškais įstatymais bei būtinybe perduoti dokumentus į „aklą patiką“ (angl. blind trust), kad būtų išvengta prezidento interesų konflikto.
Petro Porošenka situaciją pakomentavo savo Facebook paskyroje: „Tapęs prezidentu, aš pasitraukiau nuo kompanijos turto valdymo, paskyręs šį darbą atitinkamoms konsultacinėms ir juristinėms įmonėms. Tikiuosi, kad jos pateiks išsamų situacijos paaiškinimą Ukrainos ir tarptautinei žiniasklaidai“.
Neseniai įkurtas Nacionalinis Ukrainos antikorupcijos biuras pranešė, kad neturi įgaliojimų tirti prezidento Porošenkos ofšorinių reikalų: „Pareigas einantis prezidentas nepatenka į Nacionalinio Ukrainos antikorupcijos biuro jurisdikciją“. Ukrainos Generalinė prokuratūra, kurios vadovas šio skandalo išvakarėse buvo nušalintas nuo einamų pareigų dėl korupcijos skandalo, išnagrinėjusi žiniasklaidoje pasirodžiusią medžiagą, prezidento veiksmuose nenustatė jokių nusikalstamų bruožų. Kadangi Ukrainoje apkaltos įstatymų nėra, Aukščiausioji Rada taip pat negali patraukti prezidento jokiai atsakomybei.
Tačiau vis tiek atviras lieka labai svarbus klausimas: tai kaltas Ukrainos prezidentas, ar ne? O jei kaltas, tai dėl ko? Ukrainos ekspertų nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė. Komentuodamas ofšorinių kompanijų tyrimą ir nedeklaruotą Ukrainos prezidento Petro Porošenkos turtą, Transparency International Ukrainos padalinio vykdantysis direktorius Aleksėjus Chmara pažymėjo: „Nedeklaruotas indėlis į įstatinį ofšorinės kompanijos kapitalą yra antikorupcinių standartų pažeidimas. O verslo kompanijos sukūrimas tuo pat metu faktiškai vykdant prezidento pareigas yra tiesioginis Konstitucijos pažeidimas“.
Prezidento šalininkai, nepaisant to, kad 103 Ukrainos Konstitucijos straipsnis tiesiogiai teigia, kad „Ukrainos prezidentas negali užsiimti verslo veikla ar būti pelno siekiančios kompanijos valdybos ar stebėtojų tarybos narys“, remiasi Konstitucinio teismo sprendimu, kuris numato, kad politiškai reikšmingai figūrai priklausančios kompanijos nėra laikomos verslo veikla.
Tačiau vis tiek atviras lieka labai svarbus klausimas: tai kaltas Ukrainos prezidentas, ar ne? O jei kaltas, tai dėl ko? Ukrainos ekspertų nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė.
Kovos su korupcija centro direktorė Darina Kaleniuk pabrėžė, kad Ukraina dar visai neseniai neturėjo numatytų įstatymų, reikalaujančių, kad realusis kompanijos savininkas privalomąja tvarka privalėtų deklaruoti savo ofšorines kompanijas. Neseniai, rengiantis beviziam režimui su ES, buvo priimtas šis nutarimas – Aukščiausioji Rada priėmė „Elektroninės deklaracijos įstatymą“. Pasak Darinos Kaleniuk, „jei Porošenka nebūtų deklaravęs ofšoro pagal naująją sistemą, būtų galima kalbėti apie tiesioginį įstatymo normų pažeidimą, apie sąmoningai nuslėptus duomenis pildant turto deklaraciją“. O dabartiniu atveju iš Ukrainos įstatyminės pusės kalba gali eiti tik apie moralinę ir etinę klausimo pusę bei politinę, o ne baudžiamąją ar administracinę, atsakomybę.
Žurnalistams taip pat pavyko išsiaiškinti, kad Ukrainos Nacionalinio banko vadovė Valerija Hontariova, kuri yra laikoma Petro Porošenkos statytine, prieš ėmusis vadovauti nacionalinės Ukrainos bankų sistemos reguliavimo instancijai, buvo rusų bankininko Jurijaus Solovjovo, šiuo metu einančio Rusijos užsienio prekybos banko pirmininko pavaduotojo pareigas, verslo partnerė. Žurnalisto Deniso Biguso, tyrusio Hontariovos ryšius su Panamos kompanija „Mossack Fonseca“, nuomone, „tik Jungtinių Valstijų ir Europos sankcijos, uždėtos Rusijos Federacijai, nutraukė bendrą Hontariovos ir rusų valstybinio finansininko, skolinusio jai dešimtis milijonų grivinų, verslą“. Kaip rodo dokumentai, jų bendradarbiavimas galutinai nutrūko tik praėjus keturiems mėnesiams nuo Rusijos vykdytos Krymo pusiasalio aneksijos pradžios.
Trečiasis asmuo, figūruojantis ofšorinių kompanijų skandale, yra dabartinis Odesos meras Jurijus Truchanovas. Tyrimų metu buvo nustatyti jo ryšiai su 20 ofšorinių kompanijų. Tačiau svarbiausia – tarp dokumentų, gautų iš Mossack Fonseca, žurnalistai aptiko galiojantį Rusijos Federacijos piliečio pasą jo vardu, kuriame nurodyta registracija Maskvos apskrities Sergijevo-Posado mieste.
Didžiosios Britanijos laikraštis „Guardian“ rašo dar apie vieną ofšorinę kompaniją, siejamą su prezidentu Porošenka ir jo artimiausiu patikėtiniu Igoriu Kononenka, kuri turi verslo reikalų su dukterine „Gazprom“ įmone.
Akivaizdu, kad Ukrainos įstatymai yra daugiau nei palankūs ofšorinėms kompanijoms ir jų savininkams. Būtent šį argumentą pateikia Ukrainos prezidento „gynėjai“, įrodinėdami jo „nekaltumą prieš įstatymą“. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad atskleisti dviprasmiškus aukščiausių Ukrainos valdininkų santykius su valstybinėmis ir privačiomis Rusijos struktūromis pavyko tik milžiniško tarptautinio informacijos nutekinimo dėka. Kito būdo Ukrainos visuomenei sužinoti apie savo šalies vyriausybės turtinius reikalus nėra.
Ukrainos spaudoje ir apskritai viešojoje erdvėje plinta idėja, kad ofšoras – tai normali civilizuota verslo praktika. Ir kažkaip visiškai pamirštama, kad pati ofšoro esmė yra slaptos, įtartinos finansinės operacijos ir turto savininkų tapatybės įslaptinimas ir dengimas. Finansiniai ir verslo Ukrainos aukščiausių valdininkų santykiai su šalimi agresore yra nepriimtini, ką nuolat pabrėžia prezidento Porošenkos kritikai. Tačiau reikia nepamiršti, kad šie santykiai yra įmanomi tik dėl paplitusios Ukrainos ekonomikos „ofšorizacijos“ praktikos. Pradėta propagandinė kampanija bando diskusiją pasukti į grynai teisinę pusę – ar prezidento ryšiai su ofšorine kompanija yra nusikalstami. O klausimą, ką daryti dėl slapto Kremliaus pinigų dalyvavimo (o tai reiškia – ir įtakos) Ukrainos politikos ir finansų sferoje, bandoma nutildyti.
Įvairiausios Ukrainos įstatymų spragos ir neužbaigtumai atvedė prie to, kad mažiausiai 70 % valstybės ekonomikos yra šešėlyje. Ukrainos sistema yra sukurta taip, kad ji neleidžia verslui vystytis, mokėti mokesčius, apsaugoti savo aktyvus legaliai, dabartinių įstatymų rėmuose. Būtent tokia situacija tapo totalios ir visaapimančios korupcijos valstybėje šaltiniu. Tačiau šešėlio, t.y. nuo visuomenės slepiamos pinigų apyvartos, problema yra kur kas gilesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Per 20 nepriklausomybės metų per ofšorines kompanijas tarp ukrainiečių ir rusų politikos ir verslo elito užsimezgė tvirti ryšiai. Kaip tik dėl to galima labai aiškiai pastebėti, kokie panašūs yra Ukrainos ir Rusijos ekonomikos modeliai. Tačiau šiandien būtent ofšoras slepia tuos ryšius nuo visuomenės akių, o tai reiškia, kad problema pereina į visai kitą lygį. Dabar, kai informacija yra atskleista, ofšorinėse kompanijose sukauptas ir toliau uždirbinėjamas turtas yra kur kas mažiau pavojingas, nei jų slepiami ryšiai su priešu.
Mes matome, kaip pasaulis sureagavo į „Panama Papers“ skandalą. Daugelis šalių jau paskelbė, kad išviešintųjų dokumentų pagrindu bus atliekami išsamūs ekonominiai, administraciniai ir baudžiamieji tyrimai. Islandijos ministras pirmininkas Sigmunduras Davidas Gunnlaugssonas, spaudžiamas šalies politikų ir gyventojų, jau atsistatydino iš savo posto, o ekspertai mano, kad tai dar ne pabaiga, kad skandalas išjudins ir daugiau kėdžių. Ukrainos situacija yra kur kas rimtesnė, nes jos atveju kalba eina apie nacionalinį saugumą ir valstybės suvereniteto išsaugojimą. Tuo metu, kai pasaulis svarsto, būti ar nebūti ofšorui, kaip abejotinai verslo ir finansinei praktikai, Ukraina stoja akistaton su pasirinkimu: ofšoras ar Ukraina? Tai, ko gero, yra vienas iš svarbiausių pasirinkimų šiai nereformuotai, abejotinų ryšių susaistytai šaliai.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
