Studentas J. Laucė (pirmoje eilėje, viduryje) su bendramoksliais[/caption]
1963‒1969 m. rašytame keturių tomų, 1 127 puslapių autobiografinio pobūdžio romane, Biržų 2-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Jonas Laucė aprašė savo patirtus skaudžius ir svarbius Lietuvos istorijos įvykius: sovietų okupaciją, Antrąjį pasaulinį karą, ginkluotą pokario rezistenciją, drąsiai prabilo apie sovietines represijas. 1969 m. rudenį jis įteikė romaną valstybinei leidyklai „Vaga“, romano ištraukas bandė siųsti JAV gyvenusiam broliui.
Sovietiniams literatūros kritikams pripažinus kūrinį „šmeižikišku“, rašytojas pateko į sovietinio saugumo akiratį. 1971 m. liepos 17 d. jis buvo suimtas ir LSSR Aukščiausiojo teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos nuosprendžiu nuteistas dviejų metų laisvės atėmimu.
Lietuvos ypatingasis archyvas parengė rašytojo atminimui skirtą parodą, kurioje eksponuojami dokumentai iš KGB vestos Jono Laucės baudžiamosios bylos, Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomos pagalbinės policijos tarnybos bataliono savanorio asmens bylos, taip pat skelbiamos Lietuvos liaudies buities muziejuje bei rašytojo dukros Snaigės Lauciūtės asmeniniame archyve saugomos fotonuotraukos.
Archyvas dėkoja rašytojo dukrai Snaigei Lauciūtei už suteiktą informacinę pagalbą ir leidimą naudoti parodoje jos asmeninio archyvo fotonuotraukas.
Su šiais ir kitais dokumentais galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skaitykloje.
J. Laucė (stovi trečioje eilėje pirmas iš dešinės) vaidinimo metu[/caption]
J. Laucė su šeima[/caption]
Nelengvas kelias
Jonas Laucė gimė 1917 m. spalio 18 d. Rokiškio aps. Lašų k., 1933‒1936 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, 1939 m. gegužės mėn. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo artilerijos pulke, 1939 m. spalio 29 d. dalyvavo Lietuvos kariuomenei įžengiant į Vilnių. Prasidėjus sovietų okupacijai, J. Laucė karinę tarnybą tęsė Raudonosios armijos lengvosios artilerijos pulke. 1941 m. birželio pradžioje, prieš pat Vokietijos ir SSRS karo pradžią, buvo demobilizuotas.
Siekdamas užsidirbti pinigų studijoms, 1941 m. rugsėjo mėn. pradėjo tarnybą pagalbiniame policijos tarnybos batalione, buvo išsiųstas į Rytų frontą, kur su Raudonąja armija kovėsi Vokietijos Vermachto gretose. Vokietijai kapituliavus, pateko į sovietų nelaisvę, iš kurios pabėgęs slapstėsi Rokiškio apskrityje. 1945 m. rugpjūčio mėn. legalizavosi, 1946 m. įstojo į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, kurį baigęs dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Širvintose ir Biržuose.
1963‒1969 m., dirbdamas Biržų 2-os vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, J. Laucė parašė istorinį romaną „Žaizdre“, kuriame aprašė svarbius 1939‒1962 m. Lietuvos istorijos įvykius: Antrojo pasaulinio karo pabaigą, ginkluotą pokario rezistenciją, sovietines represijas. 1969 m. rudenį, prisidengdamas J. Edivido slapyvardžiu, J. Laucė romano rankraštį pateikė leidyklai „Vaga“, tačiau tų pačių metų gruodžio mėn. gavo atsakymą, kad kūrinys yra „nepriimtinas dėl idėjinio turinio“.
Siekdamas savo kūrinį paleisti į pasaulį, J. Laucė keletą kartų romano ištraukas bandė nusiųsti JAV gyvenusiam broliui, tačiau pateko į sovietinio saugumo akiratį ir 1971 m. liepos 17 d. buvo suimtas. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija 1971 m. gruodžio 17 d. vykusiame teismo posėdyje konstatavo, kad rašydamas ir platindamas „šmeižikiško pobūdžio antitarybinį kūrinį“, J. Laucė padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 1991 str., pripažino jį kaltu ir skyrė jam dviejų metų laisvės atėmimo bausmę.
„Parašiau tą kūrinį septintajame dešimtmetyje, patikėjęs, kad Chruščiovo laikų politinis atšilimas atėjo ilgam. Mane įkvėpė ir padrąsino neseniai lietuviškai pasirodžiusi Aleksandro Solženicyno apysaka „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Pasiūliau savo kūrinį „Vagai“. Tai buvo lemtinga klaida. Mano romanas pateko į redaktoriaus Kazio Ambraso rankas. Jis ne tik parašė triuškinančią vidinę recenziją, bet, manau, ir apskundė saugumui. 1971-ųjų vidurvasarį mane suėmė“, - vėliau prisiminė rašytojas.
Atlikęs bausmę Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje, J. Laucė apsigyveno Rumšiškėse (Kaišiadorių r.), o kadangi nebegalėjo dirbti pedagoginio darbo, tai ilgus metus dirbo pagalbiniu darbininku siuvimo fabrike, statybininku, akmenų kroviku, staliumi. Prasidėjus atgimimui, 1988 m. gruodžio 16 d. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo plenumas panaikino LSSR Aukščiausiojo Teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1971 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir nutraukė J. Laucei iškeltą baudžiamąją bylą dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, leidykla „Vaga“ 1991 m. išleido sutrumpintą J. Laucės romano „Žaizdre“ variantą, pavadintą „Negandų metai“. J. Laucė ir toliau tęsė kūrybinį darbą: parašė atsiminimus apie tarnybą pagalbiniame policijos tarnybos batalione, 1995 m. ir 2002 m. buvo išleisti jo istoriniai romanai „Karūna ir kalavijas“ ir „Mirštančių dievų kerštas“. Juose vaizduojama XIV a. pr.- XV a. pab. įvykiai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirtis, Vytauto ir Jogailos kova dėl sosto, Kęstučio nužudymas, Lietuvos krikštas, Žalgirio mūšis, Vytauto bandymas karūnuotis, jo mirtis. Romanai parašyti skirtingų žanrų (legenda, laiškas, panegirika, dokumentas, šventųjų gyvenimai, istorinė apysaka) derinimo principu. Kūrybai būdinga įvykių gausa, veiksmo įtampa, netikėti siužeto posūkiai, pasakojimo įvairovė.
Rašytojas mirė 2003 m. gegužės 1 d., palaidotas Rumšiškių kapinėse.
Lietuvos ypatingojo archyvo informacija
