2015-aisiais, aš buvau vienas iš keturių šitaip pagerbtų amerikiečių. Trys iš mūsų buvome imigrantai, o ketvirtasis – imigranto sūnus. Tas faktas neprasprūdo pro akis prezidentui Obamai. Vienas mūsų, Azizas Sancaras, kurio darbas su DNR pataisymo mechanizmais vieną dieną gali virsti vaistais nuo vėžio, gimė neraštingiems tėvams Turkijoje, kur dauguma gyventojų yra musulmonai. Kitas, Williamas Campbellas, be kitų dalykų, atradęs vaistą nuo onchocerkiazės (upinio aklumo), gimė Airijoje, šalyje, kuriai taip pat galėtume užklijuoti „teroristų“ etiketę.
Nei Airija, nei Turkija nebuvo įtrauktos į prezidento Trumpo pasirašytą įsaką, draudžiantį į šalį patekti pabėgėliams ir imigrantams iš kelių šalių, bet galėjo būti. Kartu su beveik 15 000 kitų akademikų, bei 50 Nobelio premijos laureatų, aš pasirašiau peticiją, protestuodamas prieš tokio tipo įsakus. Jie yra neprotingi, nepagrįsti, kontraproduktyvūs, ir veikiausiai nelegalūs, bent jau iš dalies. Vienos religijos išskyrimas tikrai yra antiamerikietiškas ir galimai prieštarauja konstitucijai. Naujienų pranešimai skelbia, kad juos sukūrė artimiausi Trumpo parankiniai, be jokio vyriausybinių agentūrų įvertinimo.
ISIS nariai neprašo vizų iš Vidurio Rytų šalių. Studentai ir profesoriai, kurių gyvenimus ir šeimas sutrikdė šios priemonės, lygiai taip pat priešinasi terorizmui, kaip ir mes. Tokie įsakai nuskriaudžia ne mūsų priešus, bet mūsų draugus, ir pakenkia Amerikos reputacijai užsienyje, kaip ir mūsų moksliniams pasiekimams namuose.
Amerika rizikuoja grįžti į savo ankstesnę izoliuotą būseną, kuomet politiką valdo baimė, o ne protas. Viena iš užduočių, už kurias akademikai gauna savo atlyginimus, yra parodyti, kad pirma į galvą šaunanti mintis ne visuomet yra geriausia mintis, bei sukurti atsvarą klaidingai populistų argumentacijai apie prekybą, migraciją, pabėgėlius, religiją ir terorizmą.
Mano paties srityje, ekonomikoje, daugiau kaip du trečdaliai naujų doktorantų yra gimę už Jungtinių Valstijų ribų. Departamentas, kuriame dar neseniai dirbau, Prinstono universitete, atitinka šį šabloną: jame dirba žmonės iš daugiau kaip 20 skirtingų šalių ir visų penkių žemynų. Nors mums labai trūksta moterų, viena iš keturių, kurias turime, yra talentinga jauna iranietė.
Pabėgėlių iš Europos įsiliejimas į Amerikos mokslo bendruomenę prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo yra gerai žinomas, kaip ir jo įtaka Amerikos mokslui, o garsiausias tą iliustruojantis pavyzdys yra Manhatano projektas. Dabartinė imigrantų banga yra mažiau išstudijuota, bet jos poveikis taip pat nepaneigiamas, bent jau ekonomikoje. Jauni žmonės atsiveža savo kultūras, savo politinius įsitikinimus, ir savo aistras kartu su jais, o Amerikos ekonomika dėl to tapo nepalyginamai geresnė, įdomesnė ir įvairesnė.
Ekonomikoje, kaip ir kitose srityse, migracijos mainai yra labai naudingi visam pasauliui. Kinija ir Indija yra tik dvi pasaulio valstybės, kurių augimą ir plėtrą padidino būtent tie piliečiai, kurie mokėsi ir dirbo JAV, ir sugrįžo į gimtinę pasidalinti savo žiniomis. Izoliacija ir baimė gali sulėtinti skurdo mažinimą ir ekonominį augimą ne tik JAV, bet ir likusiame pasaulyje.
Tačiau puikieji Amerikos universitetai taip pat nėra be nuodėmės. Jie jau ilgą laiką yra pavojingai izoliavę save nuo plačiosios visuomenės, kurios centre yra įsikūrę, ir kuri iš esmės juos išlaiko. Daugybė akademikų gyvena savo liberaliuose, kosmopoliškuose burbuluose, pro kuriuos neprasiskverbia niekas iš juos supančio pasaulio. Geriausi šalies universitetai rizikuoja tapti elito prieglobsčiu, kai tik labai turtingi, mažumoms priklausantys žmonės ar užsieniečiai gali gauti prieigą prie jų, o Amerikos viduriniajai klasei lieka labai mažai galimybių į juos patekti.
Kitas mano nerimas yra tas, ar Amerikos konstitucija gali išgyventi Trumpą. Mūsų šalies įkūrėjai baiminosi to, ar respublika galės ištverti populistų puolimą, ir bijau, kad mes neilgai trukus patys pamatysime, ar tą pavyks padaryti jų sukurtai konstitucijai.
Angusas Deatonas, 2015 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatas
