Pagaliau pasiekė nors viena gera žinia, liečianti katastrofišką Lietuvos užsienio politiką. Paaiškėjo, kad turime nors vieną rimtą užsienio partnerį, arba, paprasčiau sakant, draugą - Latviją. Su kitais kaimynais ir ne tik, deja, tik pykstamės.
„Vakaro žinios“ skelbė, kad netrukus šalies gydymo įstaigas pasieks pneumokokinė vakcina, skirta vaikams iki dvejų metų, kurią Lietuva perka kartu su Latvija, - taip ją pavyks įsigyti net 15 proc. mažesne kaina nei iki šiol. Iš viso bus nupirktos 316 774 pneumokokinės vakcinos dozės, iš jų 192 tūkst. dozių atiteks Lietuvai. Tokio vakcinos kiekio turėtų pakakti dvejiems metams dviejų Baltijos šalių vaikams skiepyti. Sprendimas pirkti vakcinas kartu su latviais pasiteisino - Lietuva sutaupys daugiau nei 825 tūkst. eurų.
Pasirodo, partnerystės susitarimą dėl bendro vaistų ir medicinos prietaisų pirkimo ir jų skolinimo Lietuva, Estija ir Latvija pasirašė 2012 m. Tačiau kodėl apsiribojama tik bendrais pirkimais medicinos srityje? Kodėl kartu su kaimynais neperkame karinės technikos, nors taip būtų gerokai pigiau, kodėl kartu nestatėme suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, kodėl su lenkais nesugebame susitarti, kad pagaliau „Rail Baltica“ projektas būtų įgyvendintas, nes kol lenkai per savo šalį nenutiesė europinės vėžės, mūsiškė tėra metalo krūva?
Deja, mūsų santykiai geri tik su latviais ir dar iš dalies - su estais. Daugiau draugų neturime. Rusijos gyventojai, kaip rodo apklausos, jau seniai mus laiko bene didžiausiais priešais, bet tai nenuostabu, kai įtakingi mūsų valstybės politikai ją vadina teroristine valstybe ir dar nuolat išsišoka, ragindami jai pratęsti ar net griežtinti sankcijas dėl Krymo okupacijos. Ir kitos šalys laikosi tokios pozicijos, tačiau neišsišoka, nes nenori visiškai sugadinti santykių. O kokia nauda iš to išsišokimo? Tik sulaukėme lietuviškų prekių blokados. Aišku, nereikia Rusijai ir padlaižiauti, tačiau pirmiau reikia laikytis ES nustatytos linijos, o ne patiems bandyti Bendrijai primesti taisykles didžiosios kaimynės atžvilgiu.
Santykiai su Baltarusija? Jau vien politikų kalbos apie tai, kad reikia griauti Astravo atominę elektrinę, kuri jau beveik pastatyta, ir, tikėtina, išleisti šimtai milijonų ar net milijardai eurų prie santykių gerėjimo neprisideda. Juokingiausia, kad garsiausiai rėkia konservatoriai, nors būtent jų valdymo laikais Baltarusija pradėjo kalbas apie elektrinės statybą ir pradėjo parengiamuosius darbus. Štai jei tada konservatoriai ES mastu būtų ėmęsi iniciatyvos stabdyti statybas arba bent jau reikalauti AE saugumo, gal ir būtų pavykę. O dabar tie parėkavimai jau nieko nebepakeis.
Santykiai su Lenkija? Manau, jie dar niekada nebuvo tokie prasti nuo pat tarpukario, kai su kaimynais teko net ir pakariauti. Ačiū už tai reikia pasakyti ekspremjerui Andriui Kubiliui, kuris 2008-aisiais nei iš šio, nei iš to pažadėjo klausimus dėl raidžių „q“, „x“, „w“ rašymo lietuviškuose dokumentuose išspręsti kuo greičiau. Nekvestionuojant, reikia tai įteisinti ar ne, galima pasakyti, kad A.Kubilius pasielgė tikrai neatsakingai. Jis negalėjo nežinoti, kad kils didžiulis pasipriešinimas, o dabar, kai tuometinio premjero lūpomis duoto pažado Lietuva nevykdo, akivaizdu, kad dvišaliai santykiai aštrėja.
Tačiau jei juos norime pagerinti, svetimų raidžių įteisinimas nebūtų išeitis, nes Lenkijos lenkams tai nėra taip aktualu, kaip jos interesų palaikymas iš Lietuvos pusės Europos Sąjungoje. Dabar Lenkija patiria didžiulį ES spaudimą, nes ne vienu atveju elgiasi ne pagal ES reikalavimus. Štai šitoje vietoje reikia parodyti palaikymą Lenkijai, ir santykiai pagerės. Deja, ir naujoji valdžia murkdosi smulkmenose, nekreipdama dėmesio į esminius valstybei dalykus.
Ekonomistė Gitana Markovičienė
