Jau esu sakęs, kad mano pats nekenčiamiausias anglų kalbos – ir ne tik anglų – žodis yra „saugumas“. Kaip nėra baisybių – įskaitant žmogžudystę! – kurių žmonės nepadarytų vardan meilės, taip nėra baisybių, kurių vyriausybė nepadarytų vardan saugumo. Įskaitant ir tas pačias žmogžudystes, tik pastaruoju atveju – jau masines. Tai kuo puikiausiai žino išeiviai iš Rusijos (tiek sovietinės, tiek dabartinės). Ir ne tik Rusijos.
Daugumą baisiausių žiaurumų per visą pasaulio istoriją yra padariusios organizacijos, kurių pavadinimuose yra žodžiai „valstybinis/nacionalinis saugumas“. Būtent šios organizacijos saviems piliečiams (ir ne tik jiems) tapo pačia baisiausia grėsme – kur kas baisesne už realias ir tariamas grėsmes, kuriomis yra pateisinamas organizacijos sukūrimas ir veikla. Šiuo atveju matome lygiai tokį patį veidmainišką sąvokų apvertimą aukštyn kojomis, kaip ir armijos atveju: visos šalys turi tik „gynybos ministerijas“, tad mums visiems labai neaišku – kas gi tokiu atveju vykdo puolimus?
Žinoma, negalima tikinti, kad bet kokių šalių, įskaitant ir pačias demokratiškiausias, saugumo tarnybos yra vienodai žiaurios ir suteptos krauju, ar kad jų veikla visada yra nereikalinga ir net kenksminga. Egzistuoja ir realūs teroristai, ir išorės priešai ir agresoriai, su kuriais kautis turi profesionalai. Tačiau problema yra tame, kokiomis priemonėmis yra vedama toji kova, ir kaip lengvai tos priemonės gali pakeisti tikslą.
Priminsiu keletą bazinių tiesų. Kas yra laisvė? Laisvė – tai galimybė. Kuo didesnės jūsų galimybės, tuo daugiau laisvės turite. Kas yra progresas? Progresas, tiek technologinis, tiek socialinis, iš esmės yra galimybių erdvės plėtra. T. y., civilizacijos progresas, pati centrinė jos vystymosi ašis – tai bendrojo laisvės kiekio didinimas. Jei ką, tai ir yra gėris.
Atitinkamai, apribojimai ir draudimai, mažinantys bendrąjį laisvės kiekį, yra veikla, nukreipta prieš progresą ir natūralią civilizacijos eigą – vadinasi, tai yra blogis. Tai blogis, kuris neišvengiamai sukelia smurto eskalaciją, nes priešintis natūraliam vystymuisi galima tik prievartos keliu.
Be abejo, galimybės galimybėms nelygios. Kai kuriomis galimybėmis yra pasinaudojama tam, kad būtų apribotos galimybės kitiems. Štai kodėl prieš tai aš kalbėjau būtent apie bendrąjį laisvės kiekį, o ne apie tai, kad apskritai neturėtų būti jokių apribojimų. Pavyzdžiui, prekybos vergais draudimas apriboja norinčiųjų verstis šiuo „verslu“ laisvę, tačiau didina bendrąjį žmonių laisvės kiekį.
Kaip tik čia ir slypi kriterijus, atskiriantis „teisingą“ saugumą nuo „neteisingo“. Progresas, atveriantis naujas galimybes, neišvengiamai iškelia ir naujus pavojus. Tačiau su pastaraisiais kovoti reikia taip, kad bendrasis laisvės kiekis augtų ir didėtų (gal ne taip sparčiai, kaip idealiame pasaulyje, kur tokių grėsmių apskritai nebūtų, tačiau – didėtų), o ne mažėtų. Čia ir yra esminis skirtumas tarp demokratijos ir fašizmo, kuris, atsakydamas į progreso pagimdytus iššūkius, siekia sunaikinti patį progresą, vietoj jo apeliuodamas į „didingą praeitį“ ir „tradicines vertybes“. Visais kitais aspektais, ypač ankstyvosiomis savo stadijomis, fašizmas labai sėkmingai gali rengtis demokratijos rūbu: išlaikyti rinkimus, daugiapartinę politinę sistemą, nevalstybinę spaudą, visuomenines organizacijas (žinoma, laikui bėgant visiems tiems dalykams vis labiau pritinka uždėti priešdėlį „pseudo“). Labai lengva save raminti save žodžiais „juk mes ne Rusija – pas mus tai neįmanoma!“ (būtent taip, beje, Boriso Jelcino prezidentavimo laikais save ramino Rusijos liberalai, lygindami savo situaciją su Lukašenkos Baltarusija, Vidurine Azija ar Šiaurės Korėja – o dabar tenai net ir Šiaurės Korėjos variantas neatrodo neįmanoma perspektyva). Kad ir kokios šlovingos būtų jūsų praeities Nuopelnų revoliucijos ir Nepriklausomybės kovos, jei vyriausybė, prisidengdama saugumo argumentu, apribos jūsų laisvę (t.y., sumažins jūsų galimybes) – jūsų šalis atsidurs ant fašizmo slenksčio. O jei tie draudimai yra sutinkami ne piktu visuomenės pasipriešinimu, o džiugiu ir audringu pritarimu – reiškia ji jau ant to slenksčio užlipo.
Ir jokie liberalūs praeities nuopelnai, pateisinantys dabartinius draudimus neturėtų jūsų apgauti. Šiuo keliu prieš pat mūsų akis praėjo jau daugelis. Dabar jau sunku tuo patikėti, tačiau praktiškai visi pasišiaušėliai Putino propagandos šakalai – žurnalistai Dmitrijus Kiseliovas, Vladimiras Solovjovas, Michailas Leontjevas ir kiti – savo karjerą 10 dešimtmečio pradžioje pradėjo kaip prisiekę liberalai.
Ir, patikėkite, ne visi fašistinio kelio šalininkai yra valdžios ištroškę niekšai, parsidavėliai cinikai ir sadistai. Jų gretose gali būti ir visiškai nuoširdžių savos šalies patriotų. Tiesiog jie įsivaizduoja, kad jų šalyje iškylančias problemas reikia spręsti būtent tokiu būdu. Pavyzdžiui, kaip apsaugoti vaiką nuo pavojų, kurie gali tykoti jo gatvėje? Liberalas pasakytų – pirmiausia reikia jį kuo geriau informuoti apie galimus pavojus. Išmokyti, kaip elgtis kritinėse situacijose. Aprūpinti apsauginėmis technologijomis – nuo telefono, leidžiančio greitai išsikviesti pagalbą, iki elektrošoko. O fašistas pasakytų, kad visa tai šimtaprocentinių garantijų nesuteikia (ir jis būtų visiškai teisus!), o tėra vienas garantuotas būdas – neleisti vaikui nė kojos iškelti iš namų. Laikyti po užraktu. Jo paties gerovės vardan.
Teisingas požiūris į saugumo problemas ir iššūkius turi remtis dviem fundamentaliais principais. Pirmiausia būtina maksimaliai informuoti žmogų apie pavojus, tačiau jam nenurodinėti ir nedrausti. Jis pats turi teisę spręsti, kiek smarkiai yra pasirengęs rizikuoti. Išimtys yra tik tokie atvejai, kai nuo vieno asmens priklauso kitų žmonių saugumas. Tačiau ir tuo atveju galioja antrasis principas: jei galimybė kelia grėsmę, kovoti reikia su grėsme, o ne su galimybe. Jei, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose yra platinama priešiška propaganda, kovoti reikia su propaganda, o ne su socialiniais tinklais. (Kaip kovoti? Pasitelkiant tiesą! Ir išmokti pateikti ją taip, kad ji taptų populiaresne nei melas. Kad vaizdo įrašai, kuriuose yra paneigiamas ir sunaikinamas rusų melas, žaibiškai paplistų po internetą (turint omenyje primityvų rusų propagandininkų lygį, tai padaryti nėra sunku). Ukrainos valdžiai reikėtų pasimokyti iš to paties Aleksandro Navalno, kuris, nepaisant mano nevienareikšmiško požiūrio į jį, sugeba daugumai žmonių, nesisukančių ekonomikos ir finansų sferoje, nuobodžią korupcijos temą paversti tikrais interneto hitais (tiesa, nemažai yra ir puikių ukrainietiškų vaizdo klipų, tačiau juos visus kuria entuziastai, o ne vyriausybė, kuri moka tik viena – drausti!) Jei teroristai išmoko įmontuoti bombas į nešiojamuosius kompiuterius (aš labai tuo abejoju, na, bet tarkime) – reikia tobulinti kontrolės technologijas, o ne drausti keleiviams gabentis savo kompiuterius (pavyzdžiui, toks draudimas priverstų mane atsisakyti skrydžių kompanijos paslaugų ir, esu tikras, toks esu tikrai ne vienas – toks „saugumas“ yra bandymas sugrąžinti mus į XIX amžių!).
Labai svarbu ir tai, kad jei apie jus yra renkama informacija – nesvarbu, ar tai daro jūsų šalies specialiosios tarnybos, ar svetimos, o gal net priešiškos šalies specialiosios tarnybos – tai, be abejo, nėra malonu, tačiau, jei esate įstatymų besilaikantis pilietis, jūsų laisvės tai niekaip neapriboja. Tačiau jei jums draudžia kažkur eiti ar kažką daryti, kad apie jus „tenai nerinktų informacijos“ – dar ir kaip apriboja.
Taip, būna situacijų, kai draudimai, vis dėlto, būna reikalingi. Tačiau jie turi būti laikoma pačia paskutine priemone, kai jau viskas išbandyta ir niekas neveikia. Tai kaip amputacija, kuri taikoma tik tada, kai vienintelė alternatyva yra mirtis, o ne šiaip, profilaktiniais tikslais. Taip, teisingai, nupjautos kojos pacientas tikrai niekada nebesusilaužys. Tačiau bent jau aš verčiau gyvensiu su abiem savo kojom, rizikuodamas jas kada nors susilaužyti, nei pakeisčiau jas net į pačius geriausius vyriausybės siūlomus ramentus. Bet kokie draudimai iš esmės ir yra amputacija, tik iš žmogaus atimama ne kūno dalis, o galimybės. Todėl visiems draudimų gerbėjams, nesvarbu, kokioje šalyje ir po kokia vėliava jie tai darytų, turiu tik vieną palinkėjimą – geriau amputuokite sau galvą. Vis tiek pagal paskirtį jos nenaudojate.
Jurijus Nesterenka
