Turime naują Jono Laurinavičiaus (g.1938) poezijos rinkinį „Ten, kur mes“. Tai aštuntoji jo eilėraščių knyga. Visi eilėraščiai parašyti 2020 metais. Kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, daug vietos skiriama dedikacijoms, gimtinei, pamąstymams apie nueitą ilgą gyvenimo kelią, apie pasaulį ištikusią koronaviruso pandemiją, apie meilę. Nevengiama humoro, sarkazmo. Dominuoja klasikinė eilėdara.
Knygoje 77 eilėraščiai.
Knygą gražiai apipavidalino dail. Jūratė Bagurskienė, ji iliustruota jos dukros moksleivės Lauros Bagurskaitės meninėmis nuotraukomis.
Pateikiu keletą eilėraščių iš šios knygos.
TEN, KUR MES
Ten, kur mes –
Ten grūdai į aruodus byrės,
Vyturėliai padangėj virvens.
Ten, kur mes –
Oš beržai prie Neries
Ir vėliavos vėjuj plevens.
Ten, kur mes –
Virš bangų kils žuvėdros pulkais
Ir Baltija šniokš,
Ir lyg sutartinė skambės.
Ten Jūratė – ilgais
Gelsvo lino plaukais –
Lauks Kęstučio, vai, lauks,
Kol jis atbanguos,
Atskubės.
Ten, kur mes –
Ten Margirio žemė gyva,
Ten protėvių žvilgsniai
Pilėnų šviesoj.
Ten, kur mes –
Ten buvo ir bus kilni Lietuva –
Vienintelė mums ji
Planetoj visoj.
Ten, kur mes –
Ten gentainiai iškilūs, laisvi.
Mes niekam neleisim
Pažeminti mus ir pavergt.
Mes ,,Tautišką giesmę"
Nešiojam savy
Ir negandas mokame
Oriai ištvert.
Ten, kur mes –
Ten grūdai į aruodus byrės,
Vyturėliai padangėj virvens.
Ten, kur mes –
Oš beržai prie Neries
Ir vėliavos vėjuj plevens.
2020 02 09
STASIUI LIPSKIUI
Ten, kur Venta,
Ten tavo kraštas,
Kuršėnų žemė išdidi.
Su savo knygom,
Savo raštais,
„Žuvėdros“˟ mostais
Tu skrendi, skrendi...
Kiekvienas skrydis
Oriai pažymėtas
Tikėjimu, meile ir viltim.
Eilėraščių tu nerašai,
Bet tu poetas
Šviesia žemaitiška širdim.
2020 07 26
˟) „Žuvėdra“ – knygų leidykla, kurią S. Lipskis įkūręs
RAKTAS
Menu akimirką tą,
Kai gimtųjų namų
Duris užrakinęs –
Išvykdams pasiėmiau
Raktą.
Ir saugojau jį,
Kad turėčiau kuo –
Kada nors sugrįžęs –
Duris atrakinti.
Turiu jį kišenėj lig šiol.
Neužmiršau pasiimti
Parvykdams
Į savo vaikystę...
Raktas yra – tai yra,
Bet ką atrakinti, ką,
Jeigu namučių
Nebėr?..
2020 11 09–10
BENAMIS
Toksai gyvenimas – kiaurai be nieko.
Be savo kampų, moters ir vaikų.
Be amsinčio pakiemyje šunėko,
Be telefono, paso, pinigų...
Tik visas rūpestis – kriaukšlelė duonos.
Tik gurkšnį gurkštelėt vandens.
Jis nesibaimina nei gripo, nei koronos,
Šiek tiek baisu tik dėl šalnų rudens.
Jam nulis tos žėruojančios reklamos
Ir spindintys langai naujų namų.
Tikriausiai smaugia jį kažkokios dramos,
Bet kam tai rūpi, kam tai įdomu.
Apšepusi barzda, primerktos akys
Ir juodos panagės kiekvienąsyk...
Kažką lyg mąsto jis, tylus, bežadis.
...O gal ir tu truputį pamąstyk?
2020 04 05
xxx
Raudonos vyšnios sirpsta
Rugpjūtį šiltą, švelnų.
O saulė saujoj tirpsta
Nukritusi į delną...
Beržai lauke sustoję
Taip draugiškai – lyg broliai.
Vaikai kepurėm moja,
Kai gervės skrenda tolin.
Pervirš aguonų kyšo
Saulėgrąžos kepurė. –
Taip tikra, jokio kičo
Ką Viešpatis sukūrė.
2020 06 05
POKARIO PARTIZANĖ
Ji niekad savęs
Nelaikė heroje,
Tik sakė,
Kad myli
Tėvynę.
Baranauskaitė
Be šliūbo
Pastojo
Drėgnoj
Ir šaltoj
Partizanų žeminėj.
Šalia automatas
Ant gulto:
Kova kruvina –
Žūtbūtinė.
Nekrito jinai
Per mūšį
Nuo kulkų.
Ji mirė
Gimdydama vaiką
Žeminėj...
** *
Jei būtumei sodas –
Toks baltas, gražus,
Apvaikščiočiau tavo
Baltus takučius.
Kaip bitė skraidyčiau
Tarp tavo žiedų
Ir visą nektarą
Sugerčiau iš jų.
Apsvaigčiau aš tavo
Baltam glėbyje
Mus jungtų sujungtų
Balta žiedija.
Jei būtumei sodas,
O aš su tavim –
Aš būčiau balčiausia
Tava obelim.
2020 06 06
KAŽKAM
Spindėk man iš tolo,
Spindėk praeity.
Kas buvo – skeveldrom
Sudužo širdy.
Nuo pasakų tilto
Nukritom abu.
Kas diegia, kas duria –
Tebūna tabu.
2020 10 04
TIEMS, KURIE PO MANĘS...
Aš būsiu tolimas anų laikų segmentas,
Su savo aplinka, kurios seniai seniai nebėr.
Tą pačią pavardę turėsit dokumentuos,
Kuri ant mano knygų šmėkščioja dabar.
Aš noriu likti jums kaip senas senas draugas,
Kad jūs skaitytumėt, ką čia jums parašiau.
Tai mano nerimas, tai mano žalias laukas,
Tai mano paieškos, kur žemėj šioj gražiau.
Gal ir keistai atrodysiu lyg amuletas –
Su savo burtais, įnoriais, pasenusiom tiesom.
Mes spalvinkim savos dinastijos portretą
Visom vaiskiom vaivorykštės spalvom...
Bendrausiu su jumis, kai būsiu jau išėjęs,
Kai mano siluetas blanksis rytmečio rūke.
Aš glostysiu jūs plaukus kaip gegužio vėjas
Ir laiminsiu ta šiandien rašančia ranka.
Sulėksite, susėsite prie balto Kūčių stalo
Ir su malda minėsite gyvų ir nesančių vardus.
Ir aš ten būsiu, laimingasai be galo,
Kad stalas jūsų ilgas ir toksai platus.
Kalbėsiu jums eilėraščiais ir proza,
Kūryba – tai stebuklas, gavau aš ją paliest.
Jinai nepakenčia apgaulių ir dirbtinių pozų,
Kaip moki, taip daryk, bet vien tik iš širdies.
Aš būsiu tolimas anų laikų segmentas,
Su savo aplinka, kurios seniai seniai nebėr.
Tą pačią pavardę turėsit dokumentuos,
Kuri ant mano knygų šmėkščioja dabar.
2020 06 09
xxx
Vėsta Baltijos melsvas vanduo.
Jau mažiau jos pakrantėje jodo.
Neužmiršta ateiti sustiręs ruduo
Prie tuštėjančio pamario sodo.
Pūpso obelys kuplios kaip niekada
Tokios pilnos, be galo išdidžios.
O pabudusi jūros baltoji puta
Taip vangiai į smėlį ištižus.
Rudeninę jums puokštę teikiu
Iš rožių, iš saulės, iš gintaro lašo.
Skubėkit, skubėkit per kopas taku
Į savo dienas – lyg į pasaką gražią.
2020 10 25
S. NĖRIES KOLŪKIS
Jos vardas turėjo skambėti kaip šūkis.
Plazdėt kaip didi kovos vėliava.
Nes tai – Salomėjos Nėries kolūkis,
O mums ši poetė be galo sava.
Bet kai prie kontoros kerodavo kiečiai,
Kai žlugo planai – arimų, sėjos,
Nesuko galvos valdžia, kolūkiečiai,
Ar toks pagerbimas neįžeidžia jos?
Kuo buvo dėta garbi Salomėja –
Istorinis vardas didingas, gražus,
Jei pokyliams grobė, nurašinėjo
Kolūkio valdyba gubriuotus paršus.
Žmogeliai nuo ryto lig vakaro plūkės,
Po klampų purvyną braidė čia jie.
Bet tas Salomėjos Nėries kolūkis
Ant kojų vis nesistojo, deja...
Kolūkis susmego, supliuško, sunyko,
Karvidės pavirto griuvėsių krūva,
O štai Salomėja Nėris pasiliko –
Jos vardą kartoja skambi Lietuva.
2020 05 10
Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
