Lapkritį, kai krenta paskutiniai medžių lapai ir baigiasi paukščių migracija, Lietuva mini Visų šventųjų dieną ir Vėlines. Nors tai yra dvi skirtingos šventės – pirmoji, katalikiška, buvo skirta šventiesiems pagerbti, o antroji, pagoniška, mirusiems prisiminti, dažnai žmonės neskiria Visų šventųjų dienos ir Vėlinių, švenčia jas kartu, dažniausiai vienu metu. Dauguma mirusiuosius prisimena ir kapus aplanko ne Vėlinių dieną, t. y. lapkričio 2-ąją, bet per Visų šventųjų šventę – lapkričio 1-ąją, mat Lietuvoje tai yra ne darbo diena.
Vėlines lietuviai šventė nuo senovės, tai dar pagoniškų laikų šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Visais amžiais mirusiųjų pagerbimo apeigos buvo pagrįstos tikėjimu, kad mirusių artimųjų vėlės ir toliau gyvena tarp gyvųjų, todėl reikia jomis rūpintis, neapleisti. Tikėta, kad vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Ne veltui anksčiau lapkritis be kitų vardų dar buvo vadinamas ir Vėlių mėnesiu.
Nors šiandien dažnam lietuviui Vėlinės asicijuojasi su žvakučių jūra užliejančia kapines tamsų lapkričio vakarą, tačiau seni žmonės pasakoja, kad anksčiau šią dieną vėlėms buvo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Kartu su kitomis gėrybėmis ant kapų buvo nešami raudonai ir juodai dažyti kiaušiniai, mat buvo tikima, kad tai ne tik atneš gerą derlių ir malonę, bet ir pastiprins vėles. Ir tik vėliau ypatinga reikšmė šią dieną buvo priskirta ugniai – manyta, kad ji pritraukia vėles. Dėl to ir buvo pradėta kapuose degti žvakes. Buvo tikima (ir tas tikėjimas gyvas iki šiol), kad uždegdami Vėlinių žvakę gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.
Kaip ir visos tradicinės lietuviškos šventės taip ir Vėlinių diena buvo apipinta įvairiais tikėjimais ir prietarais. Buvo manoma, kad per Vėlines pavojinga vykti į kelionę, ginti gyvulius ir palikti juos naktį lauke. Bijota, kad klaidžiojančios vėlės gali pakenkti kelyje sutiktiems. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas būdavo paliekamas toms vėlėms, kurių nebūdavo kam pakviesti. Kai kuriose Lietuvos vietovėse buvo paplitęs paprotys vakare susėdus pasakoti baisias istorijas. Buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną ir jo mėsą išdalinti pavargėliams. Manyta, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarsi mirusiųjų ar gyvųjų tarpininkai. Vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas keleivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys.
Šiandien neliko daugumos ankstesniųjų papročių (nors ant kai kurių kapų dar kartais galima pastebėti simboliškai palikto maisto), o svarbiausiu dalyku tapo kapų lankymas, puošimas (sutvarkomi kapai būna jau iš anksto) ir žvakučių deginimas. Manoma, kad gėlėmis yra pagerbiamas mirusysis, todėl šią dieną kapai puošiami gyvomis ir dirbtinėmis (kurios ypač išpopuliarėjo pastaruoju metu) gėlėmis, jų kompozicijomis. Priešingai, nei paplitusi nuomonė, gedulingų gėlių nėra – tinka bet kokios mėgstamos gėlės, ypač tos, kurios patiko mirusiajam. Pati populiariausia spalva kapų puošyboje per Vėlines yra balta – tačiau ji simbolizuoja ne gedulą, o gėrį, viltį, ir atgimimą. Visžaliai augalai, kurie taip pat yra labai dažni, reiškia amžiną gyvenimą ir rimtį. Kaip ir anksčiau, kai žmonės minėdamo ir svetimas, užmirštas vėles, taip ir dabar yra įprasta ir graži tradicija uždegti žvakutę ant užmiršto, apleisto kapo.
Kaip pastebi habilituota humanitarinių mokslų daktarė, etnologė Nijolė Laurinkienė, lietuviškos tradicijos, susijusios su šia diena, yra pačios stipriausios, o kiti kraštai taip rimtai Vėlinių nešvenčia. Mūsų žmonės suvokia šios šventės prasmę ir poreikį ją švęsti. Psichologiniu požiūriu yra labai svarbu prisiminti, pagerbti savo protėvius, padėkoti jiems už tai, ką mums davė. Kad jie toliau ramiai ilsėtųsi, turime būti darbingi, stiprūs, ir aktyviai gyventi šiame gyvenime. Reikia saugoti savo sveikatą, visais įmanomais būdais tomis dienomis nesušalti, sveikai maitintis. Tai suvokdamas žmogus patenkina labai svarbų dvasinį poreikį, nes dvasia – žmogaus sveikatos pagrindas.
