Nors šeima ir turi aukštą statusą visuomenėje, ji yra kryžkelėje. Niekas nenuginčys, jog per pastaruosius metus ir dešimtmečius stipriai pasikeitė šeimos paveikslas. Greta klasikinės šeimos (tėtis, mama, vaikas) yra šeimos su vaikais iš ankstesnių santuokų, šeimos su vienu iš tėvų bei tos pačios lyties asmenų sąjungos. Vis mažiau porų tuokiasi ir vis daugiau skiriasi. Štai kodėl kai kurie žmonės jau kalba apie šeimos, kaip vertybės, žlugimą.
Natūraliai kyla klausimas: ar šeima turi ateitį? Ar lūkesčiai šiandienos šeimai yra tiesiog per dideli ir todėl ji pasmerkta žlugti? Istoriškai žvelgiant, šeima yra pagrindinė viso socialinio gyvenimo ląstelė. Taip buvo nuo antikos iki šių dienų. Tad kas nutiko, kad šiandienėje vakarų visuomenėje šeima yra nykstantis reiškinys (arba nebemadingas) ir daugelyje Vakarų didmiesčių yra daugiau vienišų (viengungių) žmonių namų ūkių nei šeimų?
Akivaizdu, kad dėl globalizacijos ir techninės pažangos šiandien gyvename daug sudėtingesnėje visuomenėje nei anksčiau. Šie nauji pokyčiai ir formos apsunkina gyvenimą kartu. Daugeliui tėvų galvos skausmą kelia įvairiausios etinės bei ideologinės galimybės, pasiekiamos internetu vos paspaudus mygtuką. Beveik nebeliko bendrų veiklos modelių kaip anksčiau, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą. Nebėra į ką atsiremti. Kiekvienas yra pats sau šeimininkas. Viskas įmanoma ir leidžiama tol, kol tai pasitarnauja individui ir teikia jam malonumą. Socialinio gyvenimo individualizavimas ir iš to išplaukianti kultūra „Gyvenu savo gyvenimą, kaip noriu“ daro įtaką šeimoms. Toks laisvės supratimas daugeliui žmonių jau tapo religija. Ir tam sunku atsispirti. Todėl mūsų šeimos vis labiau panašėja į želė, nes nebėra stabilumo, joms trūksta ir bendrų tikslų. Wolfgangas Brezinka jau prieš daugelį metų taikliai apibūdino šį faktą, kai rašė: „Dauguma šeimų yra per mažos, o daugelis tėvų – per silpni, kad patys galėtų pasirūpinti morališkai sveika ir optimistiška šeimos kultūra, patiriant nerūpestingos aplinkos poveikį.“
Todėl turime nuolat peržiūrėti prioritetus bei vertybes ir atitinkamai apsispręsti, kad mums neatsitiktų taip, kaip didžiulio laivo kapitonui ūkanotą naktį.
Pamatęs kažką besiartinantį jo laivo link, kapitonas suvokė, kad abiem gresia susidūrimas. Nieko nelaukdamas kapitonas kitam laivui nusiuntė žinią: „Prašau pakeisti kursą 10 laipsnių į vakarus.“ Iš tiršto rūko akimirksniu atsklido atsakymas: „Tai jūs pakeiskite savo kursą 10 laipsnių į rytus.“ Pasipiktinęs kapitonas nedelsdamas pasiuntė kitam laivui tokį pranešimą: „Aš esu jūrų kapitonas, turintis 35 metų patirtį! Pakeiskite kursą 10 laipsnių į vakarus.“ Netrukus buvo gautas atsakymas: „Aš esu ketvirtos klasės jūrininkas. Pakeiskite savo kursą 10 laipsnių į rytus.“ Įsiutęs kapitonas suvokė, kad laivai greitai artėja vienas prie kito ir netrukus susidurs. Todėl jis skubiai nusiuntė perspėjimą: „Tai yra 50 000 tonų krovininis laivas! Pakeiskite savo kursą 10 laipsnių į vakarus!“ Atgal atskriejo paprastas pranešimas: „O čia švyturys. Pakeiskite savo kursą.“
Kaip jūrų kapitonui, taip ir mums gali tekti pakeisti savo kursą, kai susiduriame su tiesa. Biblijoje minima šeima visuomet apima visus, gyvenančius vienuose namuose. Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente namai yra kartu gyvenanti ir besimokanti bendruomenė, o ne atskiri individai. Šiuose namuose vyksta bendruomeninis gyvenimas bei sugyvenimas. Čia žmonės sprendžia reikalus kartu, dalinasi vienas su kitu ir padeda vienas kitam. Tie žmonės turi bendrus tikslus, veikia kažką kartu ir pataria vienas kitam. Ir štai priėjome prie esmės. Visų pirma šeima turi gyventi kaip šeima. Štai kodėl daugelis šeimų žlunga, nes nebesugeba gyventi kartu.
Taip pat ir vaikų auklėjimas paremtas ne pavieniais nurodymais, bet bendru gyvenimu. Tai ne vien žinių perdavimas, ką daryti ir ko ne, bet ir pasitikėjimas vieno kitu. Vaikas pažįsta pasaulį per tėvų gyvenimą. Mokymasis vyksta gyvenant.
Taigi šiandienė valstybinė mokyklų sistema yra tik pagalbinė priemonė ir visiškai neatitinka biblinio auklėjimo standarto. Todėl šeimos neturėtų per daug patikėti savo vaikų vien valstybinei švietimo sistemai, bet ir pačios turėtų būti aktyvios. Nes ugdymo procesą iš esmės sudaro pavyzdys ir pamėgdžiojimas. Visų pirma tas pavyzdys vaikui yra jo tėvai. Ne veltui apaštalas Paulius kviečia mus aktyviam gyvenimo būdui (Kol 2, 6–23). Mokymasis vyksta jau namuose, bendraujant, netgi apsiperkant, kalbantis su žmonėmis, taip pat ir stresinėse situacijose, sergant, turint finansinių problemų arba žaidžiant ir t. t.
Šiandien galima atlikti visokiausius tinkamumo testus, tik ne tinkamumo santuokai ir šeimai. Pilnametystė ir lytinė branda, deja, negarantuoja, kad šeima bus laiminga. Reikia išmokti būti šeima. O tam šeimai reikia ir sveikų pavyzdžių: tokių šeimų, kurios su užsidegimu gyvena ir kuria šeimyninį gyvenimą, kurios yra pasiruošusios aukotis ir nelekia beprotiškai paskui kiekvieną karjeros galimybę. Šeimai reikia tėvų, turinčių laiko vaikams, kurie atlieptų kasdienes vaiko reikmes, dovanotų jiems pasitikėjimą, supratimą bei saugumą. Taip pat reikia tėvų, kurie yra patenkinti savimi ir tėvyste ir nemano, kad kažko netenka, jei daugiau dėmesio ir laiko skiria savo šeimai, o ne karjerai, pomėgiams ar savo mobiliajam telefonui. Tvirta šeima yra daugybės teisingų gyvenimo sprendimų, darbo su savimi ir noro investuoti į savo šeimą rezultatas.
