„Po vestuvių jie gyveno ilgai ir laimingai“, – taip baigiasi pasakos. Analitinės psichologijos atstovai daro prielaidą, kad pasakose atsispindi vidinė asmenybės raida, kurios galutinis tikslas – priešybių jungtis, pilnatvė, santarvė su pačiu savimi. Šią vidinę būseną ir simbolizuoja gyvenimas harmoningoje santuokoje. Ar šiuolaikinė santuoka galėtų būti harmonijos, santarvės, pilnatvės ir ramybės simboliu? Ką galime padaryti, norėdami pasiekti šį idealą?
Gera pradžia – pusė darbo?
Atkreipkime dėmesį, kad laimingos santuokos sukūrimu pasakos baigiamos. Tačiau pažvelkime, kas jose vyksta iki vestuvių. Reikia pasakyti, kad pasakų pradžia dažniausiai nežada nieko gera: pora negali susilaukti vaikų, karalienė miršta, tėvas veda laumę raganą, brolis išjoja į karą, vaikai lieka našlaičiai arba karalystėje apsigyvena slibinas.
Taigi, pasakos pradžia – krizės išgyvenimas, o iki „vestuvinės“ pabaigos herojui tenka gerokai padirbėti.
Neišsprendžiamą situaciją jis dažniausiai įveikia ne vienas, bet padedamas kitos lyties asmens, savo būsimo sutuoktinio. Jis keliauja po platų pasaulį, nugali slibiną, iškerta girią ir pastato rūmus, nutiesia tiltus, pergudrauja milžiną, padeda vargstantiems, dalinasi su neturtėliais, atpažįsta savo išrinktąją iš būrio tokių pat...
Ji patarnauja kitiems, aukojasi, prisijaukina paukščius ir žvėris, mokosi atskirti pelus nuo grūdų, atlieka kitas subtilumo ir intuicijos reikalaujančias užduotis. Jie abu prašo vienas kito pagalbos, padeda vienas kitam, pataria ir klauso vienas kito patarimų, įmena sunkiausias mįsles ir drauge įveikia kliūtis. Herojaus ar herojės nuotykiai ir išbandymai baigiasi harmoningomis vedybomis.
Realybėje santuokinis gyvenimas gal tik pačioje pradžioje primena pasaką. Bent jau jaunųjų lūkesčiai santuokos pradžioje yra pasakiški. Vestuvės tampa „auksiniu startu“, tačiau daugiau nei pusė porų, kurios apskritai ryžtasi oficialiam startui (registruoja santuoką), palieka trasą taip ir nepasiekusios pasižadėto finišo linijos. Viena iš šios nesėkmės priežasčių – jau minėti pasakiški lūkesčiai. Retai kada pamąstoma ir pasvajojama, kaip aš mylėsiu ir tausosiu. Daug dažniau fantazuojama apie tai, kaip būsiu mylimas ir ką gausiu pats.
Savaitgalinė santuoka
Tuokdamasis niekas negalvoja: „Iš pradžių bus gerai ir toks“ ar „Pažiūrėkim, kas iš to gali išeiti.“ Priešingai, ruošiamasi mylėti karštai ir ištikimai, kol mirtis išskirs. Daugybė tyrimų rodo, kad santuoka labai naudinga tiek vyrų, tiek moterų fizinei ir psichinei sveikatai. Susituokę žmonės yra sveikesni ir labiau patenkinti gyvenimu.
Tiesa, kai kuriuose tyrimuose išskiriama, kad moteris teigiamai veikia tik laiminga santuoka, o vyrų situacijai santuokos kokybė nėra svarbi. Jiems gerą poveikį daro bet kokia santuoka.
Nepaisant pozityvaus nusiteikimo ir faktų (santuoka – naudinga), žmonės skiriasi. Kodėl?.. Tyrimuose dažniausiai iškeliamos šios priežastys: nerealūs lūkesčiai, konfliktiškumas, prasta impulsyvumo kontrolė, menki problemų sprendimo įgūdžiai ir didelė skyrybų tolerancija. Kitaip tariant, mes per mažai mylime ir vertiname pačią santuoką.
Panašu, kad daug dažniau skiriamasi ne dėl esminių skirtumų – vertybių, gyvenimo tikslų neatitikimo, bet dėl buitinių smulkmenų.
Kadangi bendra buitis kelia daugybę nesutarimų, Miuncheno šeimos terapeutas Wolfgangas Schmidbaueris dienraštyje „Die Zeit“ teigia, kad veiksmingiausia priemonė siekiant ilgalaikių santykių – tai gyvenimas atskirai, dviejuose atskiruose butuose, kartu leidžiant tik savaitgalius.
Suprantama, tokiu atveju labai sumažėja ginčų ir barnių, lengviau idealizuoti partnerį ir išlaikyti harmoningo ryšio iliuziją.
Vienodumas – nuobodus?
„Vienodumas – nuobodus“, – taip apysakoje „Būrimas obuolio sėklomis“ teigia Kazys Saja.
Tarpusavio skirtumų pažinimas gali įkvėpti siekti pokyčių, skatina praplėsti savo ribas ir leidžia bent akies krašteliu į pasaulį žvilgterėti kito žmogaus akimis. Pasaulis tampa spalvingesnis, kai įsiklausai, pripažįsti ir priimi.
Neverta net ginčytis - savaitgalinė santuoka nereikalauja daugybės pastangų. Atskirai gyvenantys ir tik savaitgaliais susitinkantys sutuoktiniai gali ilgiau išlaikyti harmonijos iliuziją, nes išvengia bendros buities ir su ja susijusių ginčų. O juk mylėti svajonę lengviau nei realybę. Tačiau taip netenkama daugybės iššūkių ir kvietimų geriau pažinti save ir savo artimą ir nepertraukiamai kurti bei tobulinti bendrą gyvenimą, kurio reziumė galėtų būtų pasakiška: juk iš esmės jie gyveno ganėtinai laimingai.
Jurga Dapkevičienė, „Aš ir psichologija“
