„Yra tik viena vertybė – tai žmogaus ryšys su kitu žmogumi.“ - Antuanas de Sent-Egziuperi.
2000 m.
Adelei buvo nepaprastai svarbi draugystė su motuše. Gal todėl jos atminty išliko tokie ryškūs senosios gyvenimo „knygos puslapiai“.
Moteriai reikia būti nuolankiai.
„Kiekviena šeima turi savo taisykles. Monikos naujoje šeimoje, jos vyro pageidavimu, viena iš pagrindinių taisyklių buvo sėsti visiems šeimoms nariams kartu prie stalo valgyti ir nepakilti nuo stalo, kol nepavalgys šeimininkas. Pirmuosius gyvenimo metus Monikai šią taisyklę vykdyti buvo paprasta, tačiau gimus vaikui... Kartą, įpusėjus vakarienei, pradėjo verkti kūdikis. Monika pakluso motiniškam instinktui ir puolė pas vaiką, gulintį kitame kambaryje. Nespėjus paimti kūdikio į rankas, jauna moteris net susverdėjo nuo kirčio per veidą ir išgirdo rėkiant „Kaip drįsai mane palikti vieną bevalgant?“. Pirmąją akimirką ji nesuvokė (nesuprato), kas vyksta. Grįžusi realybėn apsisuko ir tarsi kulka iššovė (išbėgo) pro duris laukan. Bėgo tekina link mamos namų..., tik kuo toliau nuo vyro namų, tuo lėtesnis darėsi žingsnis: juk liko vaikas, o ir ką pasakys mamai? Kad norėjo pagąsdinti savo vyrą, savo vaiko tėvą? Sulėtėjo jaunos moters žingsnis, išgaravo staiga užplūdęs pyktis ir kartu ryžtas prieštarauti. Kai iš toli atsklido vyro balsas „Monika, tik nedurniuok, eik į namus greičiau.“, ji taip apsidžiaugė, lyg Pelenė, puoton pakviesta. Šį pirmą jų kivirčo ugnį užgesino jos vyras, tačiau Monika daugiau niekada nepakilo nuo stalo anksčiau už vyrą.“
Moteriai reikia būti budriai ir gudriai, kad prireikus, galėtų apsaugoti vyrą nuo nepataisomų klaidų...
1900-1908 m. Monika su Antanu susilaukė net septynių vaikų: trijų dukterų ir keturių sūnų. Nebe jauna, trisdešimt trijų Monika pagimdė pirmagimę, o po to pabiro vienas paskui kitą dar šeši pametinukai.
Tais laikais didžiausias turtas buvo žemė, nes tai buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Antanas ir Monika turėjo gana daug – 16 hektarų žemės, tačiau žinant, kad reiks tą žemę dalinti į septynias dalis, tai nebuvo labai daug. Pasiliekantis gyventi ūkyje – dažniausiai vyriausias sūnus – turėdavo išmokėti seserims pasogas (kraičius) – ištekant, o broliams vedant išmokėti jiems priklausančias dalis.
Gal rūpestis dėl šešių vaikų ateities Antaną, Monikos vyrą, ir pastūmėjo žengti tą lemtingą jų vienam vaikui ir būsimiems anūkams žingsnį... O gal jis manėsi ir tam vaikui kuriantis laimę, tiesa, savotišką... Ši dalia buvo suplanuota vyriausiajai dukrai Onai. Šešiolikmetė išsiskyrė visapusišku grožiu iš viso šeimos būrio vaikų, nors Monikos ir Antano vaikai visi buvo labai simpatiški. Ona išore skyrėsi ir nuo bendraamžių - gal kiek per anksti subrendo, tačiau ji taip pat, kaip ir jie, norėjo šėlti, žaisti, išdykauti. Nerūpėjo jai dar rimti dalykai, o jau santuoka, tai tikrai ne.
Antano žemės ribojosi su beveik 50 hektarų valdančiu kaimynu Useliu. Akį rėžė ne tik derlingi dirvonai, tačiau ir puikūs trobesiai (pastatai): ilgas, su dviem galais gyvenamasis namas; svirnas - grūdams pilti, kitas - rūkytiems lašiniams laikyti; tvirtos, su langinėm klėtys - tarnams gyventi; milžiniška daržinė - šiaudams laikyti; didžiulis tvartas - gyvuliams; įspūdinga jauja - linams minti. Trobesius juosė įdomiai užsodintas sodas. Pavasarį sodybą paslėpdavo apsipylusių nustabaus grožio žiedais kvepiančių medžių oazė; vėlų rudenį - paskandindavo aukse. Useliai augino karves, arklius, kiaules, avis..., tad atšilus orams po akimi neaprėpiamus laukus išsibarstydavo sveiki, dailiai užauginti gyvuliai. Sėjami laukai nusidažydavo įvairiausiomis spalvomis. Ypač gražiai banguodavo mėlyna linų jūra. „Uselių linai plaukte plaukia“ – baltu pavydu džiaugdavosi kaimiečiai.
Rodės, Uselių upe, juosiančia jiems priklausančias žemes, plaukė ne vanduo, o pienas... Deja, niekada nebūna viskas gerai. Jei turtas kaimynams į rankas krito lyg iš debesų, tai vaikais jų neapdovanojo. Dažnai sirguliuojanti Uselienė gebėjo pagimdyti tik vieną sūnų... tiesa, labai dailų – užaugo gražus vyras: ir veidas, ir kūnas,..., tačiau nepilno proto. Useliai viešai nerodė sielvarto, o gal ir labai nesielvartavo, juk darbo tokiame didžiuliame ūkyje buvo sočiai. Samdiniais pasiėmę pora mergų ir pora bernų, kibę abu, kiek galėdami dirbo ūkyje. Gal todėl, dar nesulaukus jų sūnui aštuoniolikos, mirė Uselienė, o paskui ją po pusmečio išskubėjo pas žmoną ir Uselis.
Kaimynai stebėjosi, kaip jaunasis Uselis, vardu Justinas, pašarvojus tėvą, vaikštinėjo po kaimą ir linksmai švilpavo. Kažkas išdrįso paprotyt (pamokinti) vaikiną „Eik gi pas tėvą prie karsto.“, o šis atsakęs „Ko aš ten eisu (eisiu), ar aš anam (jam) beįpūsu (dvasios neįpūsiu)...“. Kažkas mestelėjo su pavydu „Laimingas – jam dėl nieko neskauda (nepergyvena)“. Kažkas susirūpino „O kas dabar bus? Juk liko vienintelis paveldėtojas ir tas – durnelis. Sužlugs toki (dideli) turtai“.
(bus daugiau) Su meile, Vida Meilė
