Teisiniai instrumentai, siekiant apsaugoti vaikus, būtini, bet jei ir toliau bus vadovaujamasi buku ar net nusikalstamu formalumu, jokie įstatymai nepadės, LRT RADIJUI sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė. „O jei kam reikia įstatymų kaip vėzdo, mes sukursime tuos įstatymus. Bet, kaip minėjau, jų tikrai nepakanka, kad žmonės sąžiningai ir atsakingai vykdytų savo pareigas“, – pabrėžia šalies vadovė.
– Prezidente, siūlote, kad vaikų apklausose visada turi dalyvauti psichologas, taip pat turi būti sukurtas budinčių globėjų tinklas. Socialinės apsaugos ir darbo ministras siūlo apskritai centralizuoti vaiko teisių skyrius Lietuvoje. Jei visa tai bus padaryta, ar to pakaks, kad smurtas prieš vaikus būtų sustabdytas?
– Visos šios priemonės yra būtinos, tai vadinu teisiniais instrumentais. Bet jie yra tik instrumentai – visais instrumentais naudojasi žmogus. Ir jei matysime, kaip dabar kartais matome, buką arba net nusikalstamą formalumą, jokie įstatymai nepadės. Matome labai daug pavyzdžių, kad galima ir be įstatymų – yra daug ir iniciatyvų. Įstatymų nereikia, kad užtektų politinės valios ir noro matyti vaiką bei spręsti problemas. O jei kam reikia įstatymų kaip vėzdo, mes sukursime tuos įstatymus. Bet, kaip minėjau, jų tikrai nepakanka, kad žmonės sąžiningai ir atsakingai vykdytų savo pareigas. Bet to nepakaks. Būtina ir kiekvienos grandies atsakomybė. O centralizacija, kaip elementas, jau brendo seniai, daugelis šalių ją turi. Bet mes turime suprasti, kad, jeigu eisime formaliu keliu ir apsiribosime socialinio darbuotojo pakeitimu, nieko neišspręsime. Centralizacija reikalinga vykstant sprendimų priėmimo procesui, o ne socialinių darbuotojų pavaldumo klausimais.
– Kiekvieną kartą, kai įvyksta kažkokia tragedija, išgirstame kaimynus ar giminaičius pasakojant, kokie baisūs dalykai vyko šeimoje, kad tragedijos visi laukė. Kaip paskatinti žmones, kad jie būtų bendruomeniškesni ir jautresni visada, o ne tik įvykus tragedijai?
– Teko susitikti su žmonėmis, kurie matė Antrojo pasaulinio karo baisumus. Prieš porą metų lankiausi Aušvice ir kalbėjau su išgyvenusiais žmonėmis. Jų pasisakymų pagrindinė ir svarbiausia mintis buvo- „negalima likti abejingiems, negalime stovėti šalia, kai vykdomas nusikaltimas“. Ir tai svarbu iki šiol. Abejingumas, mėginimas nematyti, užsidaryti, atsiriboti, neva tai ne mano reikalas, atveda prie nusikaltimo ne tik prieš asmenį, bet ir prieš žmoniškumą. Todėl ne tik bendruomeniškumas, bet kiekvieno mūsų asmeninė atsakomybė už tai, kas vyksta šalia, už tai, kad buvome abejingi ir nepadėjome, turi visada kabėti virš mūsų sąžinės, virš kiekvieno, kuris matė, galėjo sustabdyti, bet to nepadarė. Kol bus toks požiūris, kad tai ne mano reikalas, kol bus abejingumas, tol mes jokiais įstatymais nesusitvarkysime.
– Palikime Lietuvos reikalus. Vykstate į Maltą, kur susitiksite su jos prezidente ir premjeru. Koks pagrindinis susitikimo tikslas?
– Maltoje vyksta neformalus Europos Sąjungos susitikimas Maltos prezidentės kvietimu. Susitikimas yra svarbus, nes dienotvarkė, kurią Malta paskelbė sau kaip pirmininkaujanti Europai šalis, aktuali ir Lietuvai. Tai tokie klausimai, kaip Europos žmonių saugumas, migracijos klausimai ir, be abejonės, pasiruošimas Jungtinės Karalystės išėjimo procesui. Tai klausimai, aktualūs mums visiems..
– Taigi vienas svarbiausių Europos Vadovų Tarybos klausimų bus migracija?
– Taip, tai neformalus susitikimas ir buvo parinkti būtent migracijos klausimai. Malta yra ta šalis, ta sala, į kurią pirmiausia plūsta migrantai iš Afrikos ir pietinių Europos kaimynių. Į kitas šalis plūdo migrantai per Turkiją. Malta puikiai supranta migracijos klausimus, tad taip pat bus kalbama, kaip rasti bendrus sprendimus, suvaldyti srautus, apsaugoti europines sienas, sudaryti sutartį su pietinėmis valstybėmis. Tie klausimai bus labai svarbūs, nes jie išlieka aktualūs. Jie daro įtaką žmonių pasitikėjimui, saugumo jausmui Europoje. Daro įtaką ir tarptautiniams įsipareigojimams. Tai bus viena aršiausių, sudėtingiausių diskusijų apie tai, kaip reformuoti visą migracijos politiką Europoje.
Jurgita Čeponytė, LRT radijo laida „Ryto garsai“
