Jeigu kada nors jums teko subarti savo šunį, tai tikriausiai matėte tas dideles, liūdnas akis ir nuleistą galvą. Toks jų elgesys yra labai sudėtinga išlikimo taktika. Gyvūnų elgsenos ekspertai tai vadina „atsiprašymo nusilenkimu“.

Niujorko miesto universiteto molekulinės biologijos ekspertas Nathanas H. Lentsas „Psychology Today“ žurnale rašė, jog jauni vilkai savo socialinės integracijos periodo pradžioje taip pat naudojasi „atsiprašymo nusilenkimu“. Vilkai užsiima tokiais pačiais žaidimais kaip ir šunys, o iš to galima daug išmokti apie gaujos socialines taisykles.

Lentsas aiškino, jog tuo atveju, kai vilkas žaidimų metu per stipriai įkanda kitam, visa gauja jį atstumia. Norėdamas būti socialinės vilkų bendruomenės dalimi, vilkas turi nusilenkti atsiprašydamas. Taip pat elgiasi ir šunys.

„Šunys paveldėjo tokį elgesį ir naudojasi juo po visų bausmių. Jie yra socialūs gyvūnai, todėl jiems būtina harmoninga integracija grupėje. Izoliacija ir atskirtis jiems yra labai skaudi,“ – rašė Lentsas.

Lentsas teigė, jog „prisidirbęs“ šuo nuleidžia galvą ir uodegą. Taip elgiasi ir žemo rango vilkai norėdami įtikti gaujos lyderiams.

Niujorko miesto Barnardo koledžo profesorius 2009 metais pirmą kartą atliko „nusikaltusio šuns išraiškos“ tyrimą. Jis išsiaiškino, jog nepaisant to ar jie buvo paklusnūs, ar ne, tokia išraiška pasirodydavo tada, kai šeimininkai juos subardavo.

Lentsas pabrėžė, jog taip dažniausiai išreiškiamas nuolankumas, o ne tiesioginis atsiprašymas ar kaltės pripažinimas. Šuo tokiu elgesiu tik klausia: „Ar galime ir vėl būti draugais?“