Pastaruoju metu Lietuvoje išryškėjo gana didelė pajamų nelygybė. Ji yra viena iš didžiausių Europos Sąjungoje. Tai konstatuota Europos Komisijos ataskaitoje (2018 03 07) Lietuvos būklei apžvelgti. Joje, be kita ko, pateikta tokia išvada: „Nepaisant pastaruoju metu padarytos pažangos, nelygybė ir skurdas tebėra vieni didžiausių ES.“
Kas penktas Lietuvoje patiria skurdą
Su tuo sutinka ir Lietuvos valdžios atstovai bei žinomi šalies ekonomistai bei sociologai. Pasak prof. B. Gruževskio (2018), Lietuva 2015 m. pagal pajamų nelygybę tarp 28 ES šalių užėmė pirmą vietą. GINI koeficiento (0 reiškia visišką lygybę, 100 proc. – absoliučią nelygybę) ES vidurkis buvo 31 proc., o Lietuvoje šis koeficientas sudarė 37,6 proc. Tai, kad pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių ES, nurodyta ir 2017 m. Vyriausybės veiklos ataskaitoje.
Didžioji pajamų dalis yra sutelkta mažoje turtingųjų grupėje, o daugelis gyventojų gauna mažas pajamas ir patiria skurdą. Teigiama, kad kas penktas žmogus Lietuvoje patiria skurdą (D. Šakalienė, 2018).
Pajamų nelygybė bei skurdas tebevyrauja taip pat ir ekonomiškai išsivysčiusiose Vakarų valstybėse bei kitose pasaulio šalyse, nors ir nevienodu mastu. Todėl įveikti šiuos socialinius reiškinius ar juos sušvelninti tebėra gana aktuali pasaulinė problema.
Socialinei atskirčiai mažinti – bendrystės ekonomika
Originalų socialinės atskirties sumažinimo būdą yra pasiūliusi katalikiško Fokoliarų judėjimo vadovė Chiara Lubich. Ji, 1961 m. lankydamasi Brazilijoje, San Paulo mieste, kur dauguma gyventojų skurdo, iškėlė bendrystės ekonomikos (it. Ekonomika di comunione) idėją. Ši idėja kilo iš biblinio mokymo apie krikščioniškąją dalijimosi kultūrą, paminėtą Apaštalų darbuose. Bendrystę pirmųjų krikščionių bendruomenėse atskleidžia šios eilutės: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“ (Apd 2, 44 –45); „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra“ (Apd 4, 32); „Tarp jų nebuvo vargšų... „Apd 4, 34). Pabrėžtina, kad turtų bendrumas tuomet buvo laisvas dalykas.
Pirmieji bendrystės ekonomikos daigai Ch. Lubich iniciatyva atsirado Brazilijoje XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Ch. Lubich priėjo prie išvados, kad, siekiant spręsti skurdo, kuris tuomet toje šalyje buvo labai ryškus, problemas, paprasto gėrybių dalijimosi nepakanka. Norint padėti vargšams, reikia kurti specialias bendrystės įmones. Ir tokios įmonės, nors ir nedidelės, padedant fokoliarams iš kitų šalių buvo sukurtos.
Pagrindinis tokių įmonių ypatumas buvo kitoniškas pelno dalijimasis. Trečdalis pelno skiriama skurstantiesiems, kitas trečdalis – ugdyti darbuotojus, mokyti naujos mąstysenos, o likęs trečdalis – investicijoms, ekonominei veiklai vystyti. Bendrystės ekonomikos įmonės (toliau – bendrystės įmonės) palaipsniui plito visame pasaulyje, taip pat ir Europoje. Dabar pasaulyje jų skaičius artėja prie 1 tūkst. Jos veikia toje pačioje aplinkoje kaip ir kitos įmonės. Jos privalo išsilaikyti konkurencijos sąlygomis bei gauti pakankamai pelno, kad galėtų įgyvendinti savo kilnius tikslus.
Šios įmonės, palyginti su įprastinėmis, turi nemažų privalumų – laiduoja darnesnius santykius darbo kolektyvuose, mažina socialinę įtampą visuomenėje, žmonių susvetimėjimą, egoizmą ir skatina šalinti kitus šiuolaikinio kapitalizmo trūkumus.
Bendrystės įmonės
2017 m. vasario 4 d. Vatikane įvykusiame Fokoliarų judėjimo organizuotame bendrystės ekonomikos verslininkų susitikime popiežius Pranciškus išreiškė didelį susidomėjimą šiuo Chiaros Lubich inicijuotu ekonomikos projektu, verslininkų kvietimu kurti bendrystės įmones. Kreipdamasis į šių įmonių kūrėjus, popiežius pabrėžė, kad verslas ir bendruomenė tampa gražesni, kai eina šalia. Savo kalboje išskyrė tris dalykus.
Pirmasis – pinigai. Labai svarbu, kad bendrystės ekonomikos centre būtų pelno siekimas. Pinigai esą yra svarbūs, pirmiausia, jeigu jų nėra, ir nuo jų priklauso apsirūpinimas maistu, mokslai ir vaikų ateitis. Bet jie tampa stabu, jei pinigų kaupimas yra savo veiklos tikslas. Jei kapitalizmas siekia pelno kaip vienintelio tikslo, jis tampa stabmeldystės struktūra. Geriausias ir konkretesnis būdas išvengti pinigų pavertimo stabu yra pasidalinti jais su kitais, ypač su vargšais arba sudaryti jaunimui galimybę studijuoti ir dirbti.
Antras dalykas yra įveikti skurdą, tai pagrindinė bendrystės ekonomikos tema. Šiandien esą yra daug viešų ir privačių iniciatyvų kovai su skurdu. Ir visa tai, viena vertus, yra žmonijos dvasinis augimas. Tačiau dauguma žmonių išlieka neturtingi, nes tokios pagalbos nepakanka visais pasirūpinti.
Bendrystės ekonomika, jei nori būti ištikima savo charizmai, turi ne tik gydyti ekonomikos aukas, bet sukurti sistemą, kurioje aukų būtų vis mažiau ir mažiau arba galbūt visai jų nebūtų. Tol, kol ekonomika vis dar gimdo aukas, bendrystė dar nėra realizuota. Todėl reikia keisti ekonominės bei socialinės sistemos taisykles. Imituoti gailestingąjį Evangelijos samarietį nepakanka. Verslininkas, kuris yra geras samarietis, atlieka pusę savo pareigos: rūpinasi dabarties aukomis, bet nesumažina rytdienos pasekmių. Bendruomenė turi imituoti gailestingą Tėvą, laukiantį su vaišėmis namuose savo sūnaus palaidūno. Bendrystės verslininkas raginamas daryti viską, kad net tie, kurie daro klaidų ir išeina iš namų, gali tikėtis darbo ir padorių pajamų, o ne tenkintis tik ankščių maistu.
Galiausiai trečias dalykas – ateities perspektyva. 25 metų istorija parodo, kad bendrystė ir verslas gali egzistuoti ir vystytis kartu. Ši patirtis, apsiribojanti nedidele įmonių dalimi, yra labai maža, palyginti su didžiuliu viso pasaulio kapitalu. Tačiau dvasinės ir gyvenimo tvarkos pokyčiai nesusiję su daugybe.
Žmogus duoda pakankamai, jei duoda viską
Nereikia daug, kad galėtume pakeisti mūsų gyvenimą. Didžiulis darbas, kurį reikia padaryti, yra neprarasti aktyvaus prado principo. Kai žmonės, tautos ir net Bažnyčia galvoja apie pasaulio išgelbėjimą skaičiaus augimu, jie sukuria galios struktūras, pamiršdami neturtinguosius.
Bendrystės ekonomika turėtų ateitį, jeigu ji būtų prieinama visiems, o ne pasiliekama savo „namuose“. Pirmiausia ją reikia suteikti neturtingiesiems ir jauniems, kuriems labiausiai jos reikia ir kurie žino, kaip padaryti, kad dovana būtų vaisinga. Norint turėti turtingą gyvenimą, reikia išmokti duoti: ne tik įmonių pelną, bet ir save. Pirmoji verslininko dovana yra jo asmenybė, jo pinigų, nors tai ir svarbu, yra per mažai.
Kapitalizmas pažįsta filantropiją, o ne bendrystę. Lengva paaukoti dalį pelno, nepaliečiant ir neapkabinant žmonių, kurie gauna tuos „trupinius“. Pagal Evangelijos logiką, žmogus duoda pakankamai, jei duoda viską. Baigdamas popiežius palinkėjo susitikimo dalyviams ir toliau išlikti kitokios (netradicinės) ekonomikos sėkla, druska ir raugu – Dievo karalystės ekonomikos kūrėjais, kurioje turtingieji žino, kaip pasidalinti savo turtu, o vargšai vadinami palaimintaisiais.
Skepsis, kylantis iš kolūkių patirties
Kyla klausimas dėl galimybės veikti bendrystės įmonėms Lietuvoje. Čia joms atsirasti reikalinga švietėjiška veikla, teisinės priemonės ir verslininkų iniciatyva. Bendrystės įmonių kūrimas turi būti savanoriškas dalykas. Suvokti tai daugeliui verslo atstovų kliudo dar gyvas komandinės ekonomikos atminimas, ypač prievartinis kolūkių kūrimas. Dėl to ir dėl netvirto tikėjimo dar egzistuoja skeptiškas nusistatymas prieš bendrystės įmones.
Tokiam nusistatymui įveikti reikalingi ekonominio mąstymo pokyčiai. Juos gali pakeisti susipažinimas su užsienio šalių bendrystės įmonių įkūrimo ir veiklos patirtimi. Šios įmonės buvo kuriamos ir tebekuriamos savanoriškais darbdavių ir darbuotojų susitarimais. Jų veikloje gali dalyvauti tiek tikintieji, tiek ir netikintieji. Sėkmingai veikiančios ir rinkoje įsitvirtinusios bendrystės įmonės parodė nemažų privalumų – sėkmingai įveikė 2008–2009 m. pasaulio ekonominės krizės padarinius, dėl etiško verslo sulaukia daugiau patikimų klientų ir gerų darbuotojų, sukuria palankią psichologinę aplinką ir skatina kolektyvinę žmonių bendrystę, padeda įgyvendinti Evangelijos nuostatą „Tegul visi bus viena“ (Jn. 17, 21).
Teksto autorius doc. dr. Valentinas Bružauskas – ilgametis Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto dėstytojas, daugelio pedagoginių bei mokslinių ir praktinės paskirties publikacijų autorius, Fokoliarų judėjimo Lietuvoje bičiulis.
