The House That Jack Built
Režisavo: Lars von Trier. Vaidina: Matt Dillon, Bruno Ganz, Uma Thurman, Siobhan Fallon Hogan, Sofie Gråbøl, Riley Keough
Skandalingasis danų kino režisierius Larsas Von Trieras po pakankamai ilgos pertraukos sugrįžta su dar vienu kontraversišku projektu – smurtu persmelktu tamsiu trileriu „Namas, kurį pastatė Džekas“ apie balsus galvoje girdintį serijinį žudiką, 8 dešimtmetyje siautėjusį JAV, kuris gali šokiruoti net ir viską mačiusius kino gurmanus.
Larsas Von Trieras tikrai yra neeilinis žmogus kino industrijoje, kurio filmų laukiama ir su džiaugsmu, ir su baime. Ir jeigu dauguma jo sukurtų juostų sukelia išties nepatogų jausmą peržiūros metu, o kitos priverčia žavėtis, tai bet kokiu atveju nekalbėti apie jas yra tiesiog neįmanoma. Šis kino režisierius daug kam imponuoja savo atkaklumu ir noru „patrolinti“ nuobodas, susirinkusius į įvairius kino festivalius. Ir jam tai puikiai pavyksta, nes net neįpusėjus kai kurių jo darbų peržiūroms, iš kino salės išeina nemažai kino snobų, kurie mieliau stebėtų pusvalandį krentantį lapą nei bandytų įsigilinti į tamsiausius šio režisieriaus fantazijų įgyvendinimus ekrane. Kalbant apie jo darbus, būtina išskirti „Nimfomanę“ dėl drąsos ir itin stipraus šios dramos psichologinio konteksto, nuostabų ir poetišką „Dogvilį“ bei vieną lengviausių Larso Von Triero filmų „Šokėja tamsoje“.
Naujasis Triero filmas nekvepia naujovėmis, nes pasirinkta tema jau daug kartų buvo rodyta įvairiuose panašaus pobūdžio filmuose: šiandien jau legenda tapęs 1986 metų filmas „Henris: serijinio žudiko portretas“ (rež. Johnas McNaughtonas), prieš vienuolika metų į kino ekranus atkeliavęs trileris „Kas jūs, pone Bruksai?“ ar „Maniakas“ (tiek 1980 metų originalas, tiek 2012 metų perdirbinys su Elijahu Woodu).
Nepaisant to, filmas yra įtraukiantis ir nenuspėjamas. Tai tikrai paperka ir užgožia akivaizdžius minusus, susijusius su bendros istorijos kopijavimu iš kitų panašių filmų. Tiesa, filmas nerekomenduojamas silpnų nervų žiūrovams arba tiems, kurie šlykštisi smurtu. Šiame filme mirtys yra absurdiškos, kartais net juokingos arba verčiančios uždengti akis dėl ekrane rodomo pernelyg didelio kraujo kiekio, bet užtat jų pateikimas vertas plojimų. Kas jau kas, bet Larsas Von Trieras turi tą estetikos pojūtį ir žino, kada šokiruoti, o kada leisti pasimėgauti net ir pačiais makabriškiausiais momentais filme. Bendra atmosfera – žaisminga, baugi, rami ir kartu laikanti įtampoje.
Mattas Dillonas, kuris įkūnijo pagrindinį filmo personažą Džeką čia ne tik parodė visą savo talentą, bet dar ir tai, jog jis yra vienas iš neįvertintų mūsų dienų aktorių. Jis taip puikiai pradėjo savo karjerą filmuodamasis pas Gusą Van Santą, Michaelą Jenkinsą, Arthurą Penną ir Francisą Fordą Coppolą, tačiau 90-ųjų viduryje kažkur pasimetė tarp neaiškių kino projektų. Ir tik 2004 metais su „Oskaruose“ sužibėjusiu trileriu „Avarija“ jo pavardė vėl suskambo kritikų ir kino profesionalų lūpose. Tiesa, neilgam. Todėl labai džiugu, kad Larsas Von trieras jam patikėjo tokį sudėtingą ir daug meistriškumo reikalaujantį vaidmenį, kuriame jis sublizgėjo (ir, tikėkimės, atkreipė kitų režisierių dėmesį).
Geriausiu antraplaniu aktoriumi šiame filme aišku tapo puikusis Bruno Ganzas, kuris labiausiai yra žinomas iš Adolfo Hitlerio vaidmens juostoje „Trečiojo Reicho žlugimas“. Jis kartu su Mattu išties sudarė puikų tandemą. Likęs ansamblis new mažiau solidus: Uma Thurman, Sophie Grabol, Siobhan Fallon Hogan ir Riley Keogh.
Kalbėti apie estetiką Larso Von Triero filmuose tikrai nereikia – visi žinome, kad tai jo stiprioji pusė. Vaizdas stulbinančiai gražus, juostoje perteikiama 80-90-ųjų atmosfera (mados, žmonių įsitikinimai, dekoracijos, šukuosenos, kostiumai, grimas). Operatoriaus (Manuelis Alberto Claro, dirbęs ankstesniuose Larso filmuosem įskaitant „Nimfomanę“ ir „Melancholiją“) darbas irgi be priekaištų.
„Namas, kurį pastatė Džekas“ – žaismingai tamsus, makabriškomis scenomis papuoštas, bet tuo pačiu pakankamai lengvai žiūrimas trileris apie serijinį žudiką, kuris nors ir nestebina jokiomis naujovėmis siužetinės linijos plotmėje, bet užtat sužavi firminiu režisieriui Larsui Von Trierui būdingu stiliumi ir stipria „Oskarui“ nominuoto aktoriaus Matto Dillono vaidyba.
